Man jau per daug...

Manau, kad per anksti darai išvadas nesusiklosčius santykiams tik su vienu žmogumi. Taip, tau yra visas gyvenimas, bet vis dėlto tai dar nereiškia, kad su kitu vyru tau nepavyktų normali pilnavertė šeima.



Jei vėl ištekėsi už pirmo pasitaikiusio, kad tik nebūtum viena, tai žinok, ir vėl gali taip būti

Papildyta:


Ar jis jums kažkuo patiko? Kuo jis jus patraukė?



Papildyta:


Auksiniai žodžiai 100% palaikau Nepažįstamą

pritariu jau išsakytai minčiai, kad kai nukrito dalis naštos, atsirado laiko pasižiūrėti į save, tai normalu







Labai gerai jus abi suprantu. Aš irgi nemoku leisti laiko su vaikais ir jaustis pilnatviškai. Manau, taip yra todėl, kad aš pati augau nejausdama meilės. Kai papriekaištavau mamai dėl to, jinai labai nustebo, ko man dar trūko - juk aprengta ir pamaitinta... Gal kažkur giliai širdy ir jautė, kad esu teisi, bet per sunku pripažinti tokius dalykus. Nes gali ir nepakelti tokios kaltės...

Todėl aš įsikaliau sau į galvą, kad vaikai turi augti jausdami tėvų meilę, tai yra būtina. Bet... pati nuolatos gyvenu skirdama jiems mažai dėmesio ir dėl to baisiausiai graužiuosi. Daug mąsčiau apie tai, klausiau savęs, KODĖL taip yra? Kad žinau, kad turi būti kažkaip KITAIP, bet nemoku KAIP.

Manau, vaikas augęs be meilės, nematė meilės išraiškų. Nematė, kaip reiškiama meilė vaikui. Aš tiesiog visiškai neturiu įgūdžių kaip elgtis su vaiku su meile. Gal ir tau taip?

Bet aš labai stengiuosi nors truputį keistis. Prisižadu sau, kad skaitysiu pasakas vaikams vakare. Turiu žiauriai prisiversti, bet po kiek laiko pamačiau, kad vaikams tai svarbu, jie prašo, kad paskaityčiau. Laikau tai labai didele pergale. Pradėjau daugiau bendrauti su vaikais, klausinėti beliako. Tada užsibrėžiau juos liesti, tiesiog šiaip, perbraukti per plaukus, apkabinti. Bet jokio reikalo. Didelis skirtumas, vaikai tapo ramesni, vyresnysis geriau mokytis pradėjo.

Ar manai, kad yra dar kažkas be to, kad nemoki elgtis su jais su meile?

Ar kada nors per tuos penkerius metus esate isbuvusi nors viena para be vaiku? Gal tiesiog tai nuovargis? Pabandykite kur nors isvaziuoti keletai dienu, pvz. savaitgaliui ir tik tuomet suprasite ka jie jums reiskia, ar is tikruju galetumete juos palikti ir buti sekmadienine mama. Kartais mums reikia atitolti nuo tam tikru dalyku, ivykiu, zmoniu, kad galetume ivertinti ju svarba musu gyvenime.

Atsakysiu bendrai. Nors esu išsiskyrusi su savo vyru, bet nejaučiu jam jokių neigiamų jausmų, džiaugiuosi ir žaviuosi juo, kaip jis gražiai bendrauja su mūsų leliuku, tikiuosi, kad ir ateityje tarp jų išliks tokie šilti jausmai. Vaikystėje, nors iš mamos pusės nejutau didelės meilės ir švelnumo, tą kuo puikiausiai kompensavo tėvelio ir senelių meilė, nors šiuo metu neturiu geresnės draugės ir patarėjos už mamą, manau, kad viskas ateina savo laiku, todėl tikiuosi, kad ir savo dukriukui kada nors būsiu tas žmogus į kurį pirmą kreipsis patarimo...

kaip man šita frazė visur nusibodo vaikai laimingi, kai jų tėvai laimingi kartu, o ne kiekvienas sau. nu kokie visi greiti skyrybas siūlyt lyg mašiną pakeist. o vaikai vis lieka antram plane - gi susitaikys, pripras, užaugs, supras.. nedaugžodžiausiu, mano tėvai išsiskyrė kai man buvo ketveri, normalūs žmonės šiaip, nei mušasi nei geria, myliu abu, bet riejosi visą gyvenimą ir iki šiol be jaudulio ir įtampos vienoj patalpoj būti negali. kaip mane tai kankino ir tebekankina iki šiol (tarkim jei mano vaiko gimtadienis ar krikštynos, tai turiu vos ne rinktis, ar kviest močiutę ar senelį, abiejų škias gi negaliu). geriau pati kentėčiau, nei leisčiau tą patį patirti savo vaikui. suplėšytas kūnas mažiau skauda, nei suplėšyta siela.. taigi, temos autorei, jei nepavyksta mylėti, tai gal pabandykit padirbėti su savim, kad tie santykiai būtų bent minimaliai pozityvūs , pasistenkit išsaugoti, atstatyti santuokos saitus, atrasti joje kažką naujo ir gražaus, surasti joje sau šiltą kampą ir nesijausti nepatogiai... labai linkiu sėkmės jums ir jūsų šeimai..

Moterim gamta suteike teise gimdyti, deja vyrai to negavo. Todel manau, kad labiau atsakinga uz vaiku gerbuvi vis tik yra mama. Ir mano nuomone, jei vyras yra stabilios psihikos, galima o ir reikia taisyti santykius. Ne veltui yra toks poskis: Moteris stato - moteris griauna. Kazkada tas vyra turejo tas savybes, del kuriu tekejom, gimdem vaikus? Suprantu, laikai tokie, neturim laiko laukti, norim buti laimingos cia ir dabar. Bet kitas zmogus nesuteiks laimes. Pradzioj aistra, susizavejimas , o toliau bus lygiai tas pats, jei lauksim is kitu savo laimes ispildymo. Ir dar, pries skiriantis patarciau pasiskaityti subforuma: Vaika auginu viena.

Nepazistama, linkiu, kad susivoktum ir nepaliktum vaiku. Vaikai greit auga, paauglysteje jiems tevai mazai ir reiklingi. Tiesiog buk salia, tiek kiek gali, bet kasdien, o ne sekmadiniais. Esi jauna, ambicinga, tik siuo metu per didelis kruvis tave slegia. Tegul tai ir buna tavo tikslas, iveikti siuos sunkumus, kad po to netektu gailetis Stiprybes!

nu taip. kiti uz kitus nenugyvens. privalai buti pats laimingas, susikurti ta laime savyje ir tik tada gali dalintis tuo su kitais. O laukti, kad kazkas tave padarys pilnaverciu ir laimingu - naivu ir kvaila.



Jus labai skubate su isvadomis. Supraskite viena paprasta dalyka - vaikus jus galite palikti tik viena karta. Jie jums to neatleis. Negalvokite, kad jie mazi ir nesupranta. Jie uzaugs. Jie auga kasdien ir kasdien supranta vis daugiau. Ir jie supras, kad jie jums buvo nereikalingi, kad jie tik priemone uzpildyti kazkokia skyle jusu santykiuose su vyru. Kaip jus manote, ar jie kalti del to, kad jus juos pagimdete? Jus kalate sau i galva, kad jums nereikalinga seima. Dabar elementariai isivaizduokite - jus griztate is darbo, kuriame daug ka pasiekete. esate stebuklinga vadove, pinigus darote is oro, firma laikosi ant jusu ir jusu ideju. Stai 22.00 ir jus uzrakinote kontoros duris ir vaziuojate namo nauju leksusu. Parvaziuojate namo. Ten svaru, nera ismetytu daiktu, vaiku, zaislu, vyro. Ten nieko nera. Jusu niekas nepasitinka, niekas jums susirgus nepadarys arbatos ir neiskvies seimos gydytojo. Jus neturesite su kuo pasidziaugti laimejimais darbe. Jus nematysite kokia vestuvine suknele issirinko jusu dukra ir koks sekmingas jusu sunus. Bet jus zinosite, kad sie du jusu kraujo ir kuno daleles egzistuoja pasaulyje. Bet nebeturesite teises kistis i ju gyvenima, pamokslauti, patarineti, klausineti. Ir dar viena baisu dalyka pasakysiu - jus nebeturesite jokios moralines teises kurti kita seima kad ir po 20 metu. Niekada. Nebeturesite teises gimdyti. Nes jus jau visa ta turejote ir metete kaip nereikalinga. O kaip bebutu - tai trys zmones.
Manau, kad jus turite pagalvoti dar dar ir dar karta pries darydama, ka sugalvojote. Kai jus isbandysite visus budus - tada jau nieko nebepadarysi - matyt, tikrai jums geriausiai yra vienai. Bet kolkas - dairykite darbo, isbandykite si varianta. Gal tik tiek jums truksta, kad pradetumete myleti.

Del to,kad kazkas atnestu arbatos,tam jus gimdete ir auginate vaikus...o jeigu jie neatnes,kas tada...juk yra ir tokiu atveju...ar tada skaitytusi,kad autore turi gyventi su seima tik del to...

Tikrai yra tokių, kurie ne tik arbatos nesugeba atnešt susirgus, bet ir pačioms vaikais su didžiausia temperatūra būnant reik pasirūpint... Kas vienam atvejui tinka kaip patarimas, kitam visiškai netinka... Kiek gyvenimų, tiek skirtingų problemų...

zinai,mes visos laiks nuo laiko pavargstame nuo tokio gyvenimo,visiems buna sunkiu momentu,bet tu turi darba,kuris tau patinka,turi 2 sveikus vaikus,ir viska darai teisingai,tad negalvok apie tuos lagaminus,nes viskas susitvarkys,tik reikia truputi laiko,tavo vyras vistiek visada bus reikalingas tavo vaikams,nes jis -ju tevas.tu dar palauk su tokiomis mintimis,iseit visada spesi.o siaip gyvenime, mano akimis ziurint,tu turi labai daug..ivertink tai..

gyvenat kaip kambariokai .. jis kartais pabūna už auklė? arba padaro arbatos?... jooo jam tikrai patogu .... Tave suprantu puikiai , kaip jautiesi ... ir galu pasakyti tokie santykiai gali tęstis laaabai ilgai kol kam nors , nenutrūks grandine kad viską pakeisti....

aišku jei tik yra tokia galimybė kažkur išvykti ir pabūti vienai nors savaite nedvejodama taip ir padaryk... ( galiu palaikyti kompaniją , nes irgi labai norėčiau dingti kuriam laikui nuo visko )
o šiaip manau bloga vietą išsikalbėjimui pasirinkai , tuoj sulėks Terezės , ir paaiškės kad tu išvis neverta gyventi