O kuo "žmogiškasis" protas skiriasi nuo žmogaus proto?
Man kažkaip gaunasi - "kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių" Papildyta: Dviese gaunamės savo linijinio proto aukos - abiems "ne pagal mane". Tai kas gi trečias - ne savo linijinio proto auka? Kažkas juk trečias turi išspręsti šį reikalą. Trečias - tylintis žodžiais ir mintimis. Viskas tiksliai pagal teoriją ir suvokimą.
Bet tylintis lyg ir neegzistuojantis. Na kas yra vien kūnas? Jis yra, kaip fizinis darinys, gali stovėti net šalia, bet mes galime jo net nematyti, nepastebėti...
Vat šioje vietoje man ir gaunasi nebeaišku. Atrodytų, iki šios vietos viskas ne tik suprantama, bet ir suvokiama. O toliau - link realaus gyvenimo? Žmogus yra sociumo būtybė. Jei visi tylės, viską puikiai suvokdami, nebelieka sociumo.
Kiek aš suprantu, tas trečias- tai kitoks suvokimas, priėmimas. Tarsi galvoj atsiranda kita erdvė, neužgriozdinta mintim, bet užpildyta kažkuo kitu. Tarsi kitas išmatavimas, lygiagretus tam, kuris yra dabar galvoj ir įmanoma sąmoningai jame būti, jei dėmesys nuslysta atgal į kasdieninį suvokimą, galima valingai įslysti atgal ten. O sociumas bus, kur jam dėtis? Čia ne su visuomene susiję, o su konkrečiu žmogum. Tik žmogus gali tai įnešti į sociumą savo veiksmais, elgesiu, pačiu savo buvimu t a m e. Nežinau, ar sociumas plačiąja prasme šiuo metu gali t a i duoti žmogui. Gal tik bendraminčių grupės Bet gal vanduo pasakys, kaip yra iš tikrųjų, jis čia ekspertas asas
Sociumas yra linijinio proto veidrodis. Jame galioja linijinio proto sukūrtos taisyklės.
Kur pradeda formuotis vaiko protas? Šeima, seneliai, bobutės, darželis, mokykla, mokytojai, filmai, žaidimai ir t.t.
Linijinis protas turi vystymosi stadijas ir ribą. Iki ribos jis nekelia jokių problemų.
Pirmoje stadijoje vystosi tokia linijinio proto savyb kaip pranašumo siekimas. Todėl vaikų, paauglių, jaunimo protas yra stimuliuojamas įvairiausiomis varžybomis, prestižu.
Vystosi jėga, valia, tikslo siekimas, atkaklumas, troškimas nugalėti, pirmauti, įrodyti savo pranašumą , ( linijiškumas).
Po to sociumas stimuliuoja protą vertybėmis, mada, menas. Po to kas teisinga neteisinga, prasminga beprasmiška, gėris blogis.
Taip palaipsniui ir išsivysto linijinis protas, kuris skirsto viską į pliusą - minusą ir atiduoda pirmenybę pliusui.
Asmeninės gyvenimo problemos ir globalinės yra rodiklis to, kad linijinis protas priėjo savo ribą.
O už ribos linijinio proto veikla tampa destruktyvi, griaunanti vedanti į patologiją.
Todėl gali sirgti vienas žmogus ir ištisos valstybės.
Todėl ir keliamos temos kaip ištraukti save iš priėjusio ribą linijinio proto diktatūros.
Priėjęs ribą jis pradeda griauti ir organizmą.
Pozityvias emocijas keičia kova ir įtampa, neigimas, nepasitenkinimas, po to seka kančia ir ligos.
Žmogus atsiduria padėtyje kai yra spaudžiamas iš įšorės linijinio proto produkcijos ir iš vidaus savo paties linijinio proto savybių. Bėgti nėra kur.
Todėl atsiranda temos kaip pagimdyti savyje kitokias proto savybes, nes pagal uždarumo dėsnį su tomis pačiomis proto savybėmis, kurios ir atvedė prie ribinės būsenos įšeities nėra.
Todė atiranda temos apie išminties protą, kitas proto rūšis.
Realybė smarkiai pasikeitė ir keičiasi nuolatos, todė norint išgyventi ( gyventi kokybiškai) tampa poreikiu adaptuoti save.
Jeigu žmogus viduje nebus plastiškas permainoms, naujoms savybėms, tai adaptacija prie besikeičiančios realybės gali neivykti, tuomet lauks kančios, ligos, slogi būsena, nepasitenkinimas gyvenimu.
O globaline prasme linijinis protas atvedė prie katastrofos slenksčio.
Pradžioje buvo mokslo ir technikos progresas, o priėjus ribą virto mąse šlamšto, kuri pasiruošusi užspausti kiekvieną.
Uždavinukai proto treniruotei, kam įdomu galite pamėginti.
Įprastai, skaitytojas vynioja žodžius ant savo jau turimo supratimo. Tai vadinama supratau.
O jeigu susidūriama su nesuprantamu?
Viena iš labiausiai paplitusių reakcijų, tai gynyba nuo nesuprantamo.
1. Kaip konkrėčiai pasireiškia gynyba? 2. Ką laimi ir ką praranda besigynantis nuo nesuprantamo? 3. Kokias žinote reakcijas, kurios pasireiškia susidūrus su neteisingu?
Cituoju: "Jeigu įsimylėjelis patikės proto kišama teisybe, tai jis automatiškai iš meilės būsenos pereis į visažinių, protinguolių gretas, bet meilės būsenos nebeturės. Dabar jis praregės, kad buvo išnaudojamas, apgaudinėjams ir t.t. Meilė transformuosis į teisybę".
Taciau isimylejelis nebutinai turejo buti isnaudojamas ir apgaudinejamas. Jis paprasciausiai galejo buti taip pat mylimas. Nereikia absoliutinti butent neigiamo aspekto.
Kai protas susidūria su nauju tai įprastinė reakcija žūtbūt ,,priklijuoti naują prie savo seno supratimo. Taip linijinis protas sunkiai, bet vistik sugebėjo net J. Kristaus mokymą ,, priklijuoti.
Ką reiškia suprasti? Tai reiškia neatsinaujinti.
Todėl rekomenduojama pažvelgti į visą šią temą ne kaip į teoriją, teisingą supratimą, bet tik kaip į praktinį pritaikymą savo kasdienybėje.
Ne žinios, teisingas supratimas, bet tik reakcijos į įvykius, situacijas ir stumulai, paskatos yra esmė.
O tai ką protui reiškia nesuprasti? Ar tai, kad atsiranda baimė ir kad galima tai pastebėti? Bet juk natūralu, kad, jei protas kažko nesupranta ir jei žmogui tai svarbu, klausimas galvoj suksis nuolatos, nebūtinai keldamas baimę, bet ir smalsumą, užsidegimą, norą sulaukti atsakymo. (Aš visada remiuosi posakiu, kad jei yra klausimas, tai būtinai yra ir atsakymas, nes klausimas be atsakymo netenka prasmės, todėl atsakymas būtinai bus ir jis ateina.) Dar galima klausti savęs, kodėl taip svarbu man sužinoti, išsiaiškinti kažką, bet iš to kyla/gali kilti kitų klausimų eilė.
Klausimas ir yra atsakymas. Užduodantis klausimą randasi tam tikroje pasaulėžiūroje( matricoje) ir atsakymo laukia tik tos matricos ribose. Žinios visuomet vakarykštės. Todėl naujo suprasti, žinoti neįmanoma. Suprasti reiškia prie senos supratimo virvutės pririšti dar vieną mazgelį. Bet virvutė lieka ta pati.
Todėl trokštančiam naujo ( pereiti į kitą matricą, pakeisti seną virvutę nauja) yra galimybė tik vaikyti savo protą taip, kad neleisti jam suprasti. Senovės Indijoje sakydavo sau TAI NE TAI. Protas įtemptas, bet stengiamasi suprasti nesuprantant.
Tokioje būsenoje ir gali gimti nauja savybė - suprasti tą nežinia ką, surasti tą nežinią ką.
Tai ir yra pscihotechnika, kurioje galima pagimdyti savyje naują.
Taip pat rekomenduojama suvokti,kad atsakymai gali būti pojūčių ar kokybiškų sąmonės būsenų lygmenyje.
Todėl naujo suprasti nįmanoma, tai bus sena tik kitoje variacijoje.
Tai ir yra vadinami spąstai, kuriuose vyksta savęs apgaudinėjimas naujumu.
Nauja gali tik kaip pavasarį daigelis prasimūšti pro asvaltą.
Nauju galima tik žavėtis, aikčioti iš nuostabos, lyg atrastum tą nežinią ką.
Protas įtemptas, bet stengiamasi suprasti nesuprantant. Dabar aišku, apie ką kalba Bet tas supratimas įvyksta tame pačiame prote, linijiniame nes po tokio suvokimo plūsteli džiaugsmas, vos ne pasididžiavimas savim, nors, kai pagalvoji, ne pats protas tai sumąstė, bet nuo įtampos atsirado tarsi spragos, pro kurias plūstelėjo suvokimas. (Kalbu ne apie logiškai išprotautą atsakymą.)
Pavyzdžiui, sužinote, kad jūsų mylimas žmogus jums neištikimas arba skyrybos.
1. Kokia bus linijinio proto reakcija? 2. Kokias žinote priešingas linijiniam protui reakcijas? 3. Kaip manote koks būtų esminis skirtumas tokioje situacijoje tarp linijinio ir išminties proto reakcijų.
Pabandysiu: 1. Pagrindiniai klausimai:Kodėl? Už ką man taip?, Kaip taip galėjo? Emocijos: pyktis, savęs lyginimas ir vertinimas, galiausiai neapykanta, minčių monologai... 2. Ką tai duoda? Ką daryti su tuo žinojimu? Būti šalia kol tai pajausi. 3. Pirmu atveju didelis energijos išeikvojimas, emocinis nestabilumas.
