QUOTE(alfija @ 2011 12 12, 09:23)
http://archyvas.bern...=articles/89165
rekomenduoju skaityti vaikams, mokyti mintinai, labai geras eilėraštis.
rekomenduoju skaityti vaikams, mokyti mintinai, labai geras eilėraštis.
mano vaikai pusės eiliuko nesuprastų, nu nesusidūrė dar sutokiomis baimėmis ir nepažįsta panašių monstrūkščių. Nukopijuosiu ateičiai...Papildyta:
QUOTE(alfija @ 2011 12 10, 21:43)
Iš tiesų tai pas mus šioks toks jubiliejus. Mėnuo kaip visi gyvenam kartu- paskirta nuolatinė globa. Ir 2,5 nuo pažinties pradžios. Kažkaip viskas vyko labai dideliai s, greitais tempais. Labai nedaug laiko parėjo- bet labai džiaugiuosi, kad visa tai jau praėjo, o ne dar ateityje. Turim ir labai didelių pasiekimų - ir nelabai.
Pirmiausia labai pasiekiau aš pati- nebepavargstu nuo vaiko. Apkabinu ir pabučiuoju - ne todėl, kad taip reikia( kaip pačioj pradžioj tiesiog sąmoningai), o dabar paprastai ir kasdieniškai. Labai natūraliai atėjo žodis- sūnus, sunutis, sūnelis ir sūnytis. Moku atpažinti kelias situacijas. kada gali kilti skandalas- moku jas pakreipti teigiama linkme. Vakariniai pasivaikščiojimai- tampa malonumu, o ne todėl kad taip saugiau, nei juos dviese palikti.
Vaiko pasiekimai- kas man maloniausia- vis nuoširdžiau ir natūraliau skamba mamyte, mama. Mokytoja sako- jog jis tiesiog mėgaujasi sakydamas žodį mama. Pradedam vertinti ir pasakyti kodėl taip pasielgė- neturėjau ką veikti, bijojau, norėjau. Pradeda prijunkti. Mokomės, ir mums sekasi, kad nuo ryto iki vakaro niekas nepasikeitė, mes jį mylim ir pasiilgstam. Išmokom kalbėti apie šitą nerimą. Judam septynių metų kryptim. su vis mažesniu pasipriešinimu sėdam prie pamokų ruošos. Pripranta vis labiau prie naujos mokyklos tvarkos ir mokytojų. Jam patinka nauja mokykla. Mažiau- gerokai mažiau isterikų ir kiksmažodžių.
Va taip iš karto iš naujo visko pakartoti nenorėčiau. Eiti lankyti, vežioti pirmyn atgal. aš lankiau kasdien. Visa tai vargino. Vat vasarai ir vėl greičiausia panorėsiu dar. Visai mažo. Tikriausia mažo.
Ir svarbiausia visi mes jaučiamės laimingi.
Pirmiausia labai pasiekiau aš pati- nebepavargstu nuo vaiko. Apkabinu ir pabučiuoju - ne todėl, kad taip reikia( kaip pačioj pradžioj tiesiog sąmoningai), o dabar paprastai ir kasdieniškai. Labai natūraliai atėjo žodis- sūnus, sunutis, sūnelis ir sūnytis. Moku atpažinti kelias situacijas. kada gali kilti skandalas- moku jas pakreipti teigiama linkme. Vakariniai pasivaikščiojimai- tampa malonumu, o ne todėl kad taip saugiau, nei juos dviese palikti.
Vaiko pasiekimai- kas man maloniausia- vis nuoširdžiau ir natūraliau skamba mamyte, mama. Mokytoja sako- jog jis tiesiog mėgaujasi sakydamas žodį mama. Pradedam vertinti ir pasakyti kodėl taip pasielgė- neturėjau ką veikti, bijojau, norėjau. Pradeda prijunkti. Mokomės, ir mums sekasi, kad nuo ryto iki vakaro niekas nepasikeitė, mes jį mylim ir pasiilgstam. Išmokom kalbėti apie šitą nerimą. Judam septynių metų kryptim. su vis mažesniu pasipriešinimu sėdam prie pamokų ruošos. Pripranta vis labiau prie naujos mokyklos tvarkos ir mokytojų. Jam patinka nauja mokykla. Mažiau- gerokai mažiau isterikų ir kiksmažodžių.
Va taip iš karto iš naujo visko pakartoti nenorėčiau. Eiti lankyti, vežioti pirmyn atgal. aš lankiau kasdien. Visa tai vargino. Vat vasarai ir vėl greičiausia panorėsiu dar. Visai mažo. Tikriausia mažo.
Ir svarbiausia visi mes jaučiamės laimingi.
kaip gera skaityti. Kaip gerai, kad taip greitai "ledai išjudėjo". Niekada neužmiršiu savojo "ledynmečio". Labai labai už jus džiaugiuosi
