Taip,imu jautriai.Buvo mintis net išsiregistruot.Bet supratau,kad be jūsų palaikymų ir pabarimų būtų sunku.Šlykščiai pasijutau,kai pasakė,kad seka,ką rašau SM.Bet gi nieko aš čia tokio,ko negalima būtų.Būna problemų-pasiguodžiu.būna džiaugsmų-giriuosi.Vakar vyrui raštiškai užrašiau buvusį parašą ir paklausiau,ką jis įsivaizduoja.Nesuprato klausimo.Ir su dauguma taip,nes klausinėjau visų,ko galėjau ir ko nereikėjo.Aš juk žmogus-klystantis,priklausantis nuo aplinkos,nuo nuotaikų,ne visad save pažįstanti,keistoka...Bet tik keli žmonės įžvelgė parašė suicidą.Gal būt tie,kurie apie tai galvoja?Nes aš,kai rašiau,galvojau apie tai,kad galiu sau leisti pasielgti ne pagal amžių,atsipalaiduoti ir pašėlti.Nepaisydama to,kad atsiras tokių,kurie pasukios pirštą prie smilkinio.Gal jie ruošiasi nusišauti?
Susitariau su mokyklos psichologe,kad padirbėtų su Vyšnele.Bet motyvas "išgyventi netekties skausmą" po metų jai pasirodė keistokas.Mačiau iš akių,nors nieko nesakė.
Kitą savaitę vesiu Žirniuką,nes jį reikia į polikliniką,daržely nėra.Tik nežinau,ką daryti su maže-ar irgi reikia?
Daržely labai fainos logopedės ir spec pedagogė-paprašiau,kad parašytų išvadas.O va psichologė trauko pečiais ir sako,kad negali rašyt į niekur.T y užklausimo nėra.O mūsų formalioji socė atsisako jį parašyti...
Mano charakteris auksinis - todėl toks sunkus