QUOTE(Skorpione @ 2012 02 15, 20:13)
Sveikutes " daugiavaikes"
As skaitau jusu pasakojimus, ir asaros rieda....
Siandien suzinojau, kad laukiuos treciojo ....Net nezinojau ar dziaugtis ar verkti...Zinau viena- kad tikrai jo neatsisakysiu

...Vyras irgi ssoke - nors ir nepriestarauja....Kazkada dar svarstem - gal dar trecia pabandom, nes turim dvi dukras 8 m. ir 2,5 m....tai sakom gal sunu pabandom...bet paskui apsisprendem, kad gal uzteks mums ir dvieju panu...Bet...
O as dar rudeni isidejau brangia Mirenos spirale, kuri pries Naujuosius su mano mmm iskrito...taigi pastojau sausi...Organizmas padare savo - apgavo mane

Dabar mums 6 savaites

As siandien ji net per echo maciau

Taigi, Dievo valia tureti greiciausiai mums ir tecia vaiktui, jei sekmingai isnesiosiu...Bet bijau kam ir as prasitarti, nes zinau, kad mano mamo reakcija tikrai nebus is maloniuju...Ir taip mano tevai labai padeda auginti tas dvejas mergaites, o cia dar trecias

....
LAbai norisi kam pasiguosit, isgirsti padrasimu, palaikymo...Bet be vyro kol kas nelabai kam yra ir pasipasakoti...
Gal nors sioje internetineje erdveje galesim viena kita palaikyti, paguosti ir surasti jegu bei drasos issdidziai dziaugtis savo nestumu
Na čia beveik mano istorija, net vaikai to paties amžiaus. Vyresnėlė 2004 0204, jaunėlis 2009 07 31. Žodžiu kai nusprendėm, kad jau viskas, daugiau vaikų mums ne pagal kišenę, po to kai abu vaikus, pilna to žodžio prasme ,darėm, ir abiem atvejais pavyko tik po pusmečio, užteko vieno neatsargaus... ir siurprizas

.
Iš pradžių šokas, po to ašaros. Vyras iš pradžių apsidžiaugė, po to kai gerai pagalvojo, entuziazmas dingo. Nesu jauna, man 38, tai jau rizika, o kaip tyčia pastojimo metu vaistus nuo cistito naudojau, kokių pirmus 3mėn negalima, tai jau vien dėl to bijau. Na mano sveikata ne geležinė, bet gal atlaikytų, apie save mažiausiai galvoju, galvoju apie šeimą. Kaip išgyventi iš tų 70 ir40proc, jei ir iš 100 vos galus suduriam. Mano mama dar dirba, tai pinigais paremia, nes nors nesam juodadarbiai, bet iš lietuviškų algų vos pragyvenam. Mano pagrindinei auklei-mano tėvui -tuoj 70, tai neįsivaizduoju kokia bus jų reakcija ir kaip aš jiems į akis pažiūrėsiu. Butas ankštas, anadien pagalvojau ,kad mažių iš miegamojo reiks iškraustyti, o tada kilo klausimas kur? Apie didesnį butą galim tik pasvajot. Tai dar būtų nieko, bet vyras studijuoja, mokslai mokami. Vyresnėlė kultivuoja brangią sporto šaką, jai tai visas gyvenimas, nemanau kad apsidžiaugtų broliu ar sese, jei vardan to turės atsisakyti savo svajonės, sakyčiau būtų trauma visam gyvenimui. Tai ir nežinau, ką ir vardan ko turiu paaukoti, ką iš ko atimti. Pirmą kart gyvenime esu padėty be normalios išeities, kad ir ką nuspresim, sprendimas bus sunkus,kažkas bus ypač įskaudintas. Esu vienintelė šioje temoje svarstanti ar gimdyti, ir žinau kokios reakcijos sulauksiu, bet iš šalies žiūrint visada viskas paprasčiau atrodo. Žodžiu džiaugiuosi už tas, kurios jau surado jėgų priimti teisingą sprendimą ir yra laimingos nėštukės