Sveikos. Man labai labai keista, kaip vis dėlto moteriškės konkrečiai parašytuose post'uose sugeba įžvelgti visai ką kitą arba dar geriau, išvis praleisti pro akis, lyg jo nebūtų buvę, ir toliau "varyti" savo. Kad tiksliau, kalbu apie mano žinučių interpretaciją.
Rašiau, kad man niekada dar nebuvo taip skaudu priimant tokį sunkų sprendimą, kad jau dabar matau, kaip po to bus sunku, dar begalę priežasčių išvardinau dėl savo sprendimo pasirinkimo(vėl gi, be reikalo teisinausi), tačiau ir toliau kalbama apie sprendimo "lengvumą", o dar, pasirodo, ir "patogumas" egzistuoja. Aš juk nedaviau jokių užuominų, kaip dėl to jaučiuosi, neleidau spėlioti, aš tiksliai tiksliai parašiau, ką išgyvenu ir ką manau. Ir vis tiek... Nu kaip taip galima užsimerkt ir toliau varyt savo?...
Žinot ko, mano nuomone, čia trūksta? Įsijautimo. Na pabandykit pamiršt savo nuomonę, įsitikinimus ir 5 minutes pabūkit mano situacijoje su mano išgyvenamais jausmais ir chaosu galvoje. Tada gal ir žinutės bus labiau apgalvotos. Gal išeis realiau įvertinti situaciją...
Man ašara ištryško, kai pradėjo kalbėti, kad aš tik prisidengiu vaiku, kad aš nežinau nieko kaip bus, kad elgiuosi kaip man lengviau ir geriau, o ne vaikui... Nu kaip taip galima...
Aš turėjau nepavydėtiną vaikystę, tokią, kokios niekam nelinkėčiau, kartais net dabar pagalvoju, jog geriau nebūčiau gimus ir to išgyvenusi... Aš MATAU, kad yra rizika, jog situacija pasikartos su mano kūdikėliu, nes daug faktorių linksta link to. Todėl kad ir kokia bebūtų rizika, aš nerizikuosiu kūdikėlio gyvenimu su sąlyga "GAL pasiseks". Sprendimą priima pati mano asmeninė patirtis. Todėl gal užtenka tų stebuklingų pasakų, gražių istorijų ir pan., nes čia nėra vilties. O rizikuot gyvybe, kad galbūt ji atsiras, aš nesu pasiryžusi.
Be to, mamos, jūs tikrai nežinot visko visko kaip jaučiasi jūsų vaikas dėl jūsų ar šeimos, todėl kalbėti apie jų VISIŠKĄ laimingumą sakyčiau yra drąsu. O kaip jaučiasi draugės ar draugių vaikai jūs niekada iki galo ir nesužinosit, nes į svetimo širdį neįlįsit. Tad jei draugės gražiai atrodo, o vaikai svečiuose mandagiai elgiasi, tikrai nereiškia, jog viskas ten pas juos tvarkoj. Todėl ir tos laimingos istorijos nublanksta...
Ačiū už dėmesį, ačiū už rūpestį, ačiū už kritiką, ačiū už viską. Neįtikėtina, kaip žmogus gali pasikeisti per tokį trumpą laiką ir kiek patirties įgauti. Sprendimas priimtas, operacija rytoj(aš net neturiu, kas mane palydėtų, važiuosiu vienui viena). Nežinau kaip čia bus, vienas Dievas žino, tikiuosi, kad nesigailėsiu, kad išmoksiu vėl šypsotis... Sėkmės
