Pabandysiu atsakyti į visus klausimus, jei ką pamiršiu, priminkit 
1. Šeimos situacija. Mamai išvažiavus, mane prižiūrėjo kaimynė. Nelikau visiškai be priežiūros, tačiau vis vien su buitiniais dalykais bandau susidoroti nuo 12 metų. Kaimynė yra šauni moteris, po patirto šoko, kai jai tai pasakyčiau, manau aš į ją galėčiau morališkai atsiremti, vis tik daugiau nei 6 metus ji man buvo kaip mama. Tačiau mano pozicija tokia, kad aš per daug reikalauti iš jos negaliu, nors ji ir sutiktų. Užauginti 2 vaikai gyvena užsienyje, vos galą su galu suduria, o ir anūkai jau yra. Abi šeimas reikia išlaikyti, nebekalbu apie nerimą, rūpestį dėl jų. Sveikata jos ne auksinė, amžius irgi. Be to ji per tuos metus man morališkai davė tiek, kiek aš niekada jai negalėsiu atsilyginti... O faktiškai juk svetimas žmogus, jokių kraujo ryšių. Negalėčiau jai užkrauti atsakomybės už mano padarytą klaidą. Kad ir ką ji sakytų, vis tik yra jos vaikai, kurie nors ir turi antrąsias puses, tačiau finansinė situacija nepavydėtina...
2. Emigracija. Nevažiuočiau pas motiną jokiu būdu, nebent tai būtų kudikėlio gyvybės ir mirties klausimas. Nenoriu, kad mano vaikas augtų su išgeriančia moterimi, + mūsų santykiai yra ne auksiniai ir vaikelis augtų namuose, kuriuose tvyro įtampą ir bloga energija.
3. Finansinė padėtis. Šiuo metu mane išlaiko močiutė iš savo pensijos ir šiek tiek atidėtų pinigų banko sąskaitoje. Motinos pozicija pinigų klausimu buvo tokia, kad jai manęs išlaikyti nereikia, nes močiutė duoda, o dabar, kai jau 18, esu pati atsakinga už save. Močiutės pinigai irgi ne aukso kasykla, jie kažkada baigsis... O močiutei jau 79 metai... Tačiau pačiai pradžiai turėčiau šiek tiek pinigėlių.
4. Vienišumas ir pokalbiai su artimaiisiais. Be abejonės, aš pakalbėsiu apie šią situaciją su močiute ir kaimyne, dar 4dienį vizitas pas psichologę. Tačiau šiuo metu aš nenoriu nieko sakyti, kol nieko nežinau. Noriu susidėlioti mintis, nes dabar esu tikra bomba, pasidomėti visomis galimybėmis, išsitirti sveikatą, o tada pokalbiai ir sprendimai... Tik va šias dienas jaučiuosi labai tuščia...
Ateities planas buvo pabaigt gimnaziją, stoti į mediciną, vėlesniuose kursuose susirast papildomo darbo, butas, finansinė nepriklausomybė, tada vyras, šeima, vaikai, mėgstamas darbas ir kai jau būsiu močiutė - dideli giminės baliai...
Dabar visos rožinės svajonės išgaravo. Nežinau kaip pasielgti. Esu baigusi masažo kursus, tobulinuosi natūralios kosmetikos gamyboje, moku žaist pokerį. Kažkiek galėčiau prisidurti ir gal ateityje kažkas išeitų... Tik dabar yra svarbu atsirinkti, kur rožinės svajonės, naivus mąstymas, o kur reali situacija ir realios galimybės.
Labiausiai bijau savęs ir gebėjimų. Nenoriu būt kaip mano motina, bijau palūžti, nesusidoroti, parodyti blogą pavyzdį, bijau, kad ateis laikas, kai norėsiu išsilakstyti ir paliksiu kudikėlį naktimis. Suprantat, nesu stabili, nesu atsakinga, bijau savęs pačios, esu per daug jauna... Va kame didžiausias klausimas. Ar sugebėsiu suteikti vaikui tai, dėl ko jis man niekada nepasakytų "geriau būtum abortą pasidariusi"?...
Šiandien patekau pas daktarą. Sakė, kad dar per anksti kažką matyti. Paskaičiavom kartu dienas, yra maža tikimybė, kad esu ne nėščia, nes skaičiai neatitinka. Šiaip rytoj pasidarysiu kraujo tyrimą, o sekmadienį laukia echoskopas. Šiek tiek sirguliuoju, būsiu namie šią savaitę, turėsiu laiko viską apgalvoti... Kol kas jokių simptomų nejaučiu, tik lengvą pilvo maudimą, lyg tuoj mėnesinėm susirgčiau, bet daktaras sakė, jog per anksti.
Su tipo "tėvu" nesusitikom šiandien. Vakar parašiau, paklausiau kaip jaučiasi, nieko neatrašė, šiandien neatvažiavo. Paskui neištvėrus paskambinau, pasakė, kad pana supyko, jog buvom susitikę ir kadangi praleido visą laiką su mergina, negalėjo atrašyt. Į miestą iš to savo kaimo irgi su ja važiavo, todėl užsukt negalėjo. Dabar, berašant, paskambino, paklausė, kaip sekėsi pas daktarą. Pradėjom šnekėt, pareiškė, kad jam vaiko nereikia, kad jis sugriaus visus planus ir kad praras savo mylimąją. Pasiginčijom, jis pareiškė, kad už ją nieko jam nėra svarbiau, aš pasakiau, kad mano vaikas man yra svarbiausias ir kad mūsų prioritetai per daug skiriasi. Pasakiau, kad man nieko iš jo nereikia, aš nieko neprašau, tik kad pabūtų kol kas šalia ir palaikytų už rankos, o jis man pasakė, kad rytoj atvažiuos ir dar pašnekėsim, o šiandien neberašyčiau jam. Tai tiek.
Jei atvirai, tai ašarytės rieda... Aš nesuprantu, kodėl žmonės būna tokie savanaudžiai?...
