Knygos, knygos, knygos...*70

Leene Lander „Tegul užeina audra“

Pirma mintis:
išskirtinio keistumo suomiška istorija.

Antra mintis:
trečiasis bandymas pažindintis su Suomijos grožinės literatūros kūrėjais (šiuo atveju kūrėja), tik patvirtinęs ankstesnius įspūdžius, kad suomiška literatūra nenuginčijamai savita ir labai suomiška (nežinau net kaip tai kitaip apibrėžti ar paaiškinti).

Trečia mintis:
šioje knygoje radau kad ir mažulyčių, bet visgi sąsajų su paskutinėmis skaitytomis knygomis "Trolis" (pamačius žodį Hysis jau nekilo net klausimų kas tai per padaras ir kur jis gyvena) ir "Berniukas dryžuota pižama" (lengvai grybžtelta tremtinių tema ir paminėtas Hitleris), kurios taip pat dar gyvos mano atmintyje.

Ketvirta mintis:
pagrindinė veikėja Vida man kartais kažkodėl supanašėdavo su Wassmo Dina, net jų vardai panašūs savo sąskambiu. Abi savotiškos, keistokos, išskirtinės, ne tokios kaip visi, ne tokios kaip eilinės moterys, su savo mintimis, šaltu mąstymu ir karštomis širdimis, degančiomis meile, dažnai ne savo teisėtiems vyrams.

Penkta mintis:
kas liečia akmenis, tai anotacija mane šiek tiek suklaidino šiuo atžvilgiu, nes tikėjausi kitokio jų mistiškumo, simbolizmo paaiškinimo, tokio, kokį radau Antje Babendererde knygoje "Nematoma mėnulio pusė". Čia išsamiau paaiškinta jų "žemiškoji" pusė, lyg būtų pateiktas platesnis geologijos kursas, gal ir nenuostabu, nes istorijos veikėjai užsiėmė kalnakasyba. Nors mistikos visgi šiek tiek buvo, ne akmenyse, bet kituose reiškiniuose.

Šešta mintis:
pati šeimos istorija man pasirodė kažkokia baugoka ir suomiškai šalta. Ne pats lengviausias gyvenimas, ne pati šilčiausia ir jaukiausia gyvenamoji aplinka, o ir patys santykiai šeimoje ne itin draugiški ar jaukūs. Mažoji mergaičiukė tikra laukinukė, bet be galo žingeidi ir smalsi, tuo matyt ir žavi. Mane labiausiai domino pirmosios kartos (senelių) gyvenimas, o šiuolaikiškesnių dienų šeimynos (anūkės) gyvenimo realijos (neištikimas vyras, skyrybos) man buvo neįdomios, tik todėl, kad man asmeniškai jau darosi koktu nuo tokių dalykų tiek knygose, tiek realiame gyvenime, lyg nebebūtų pasaulyje nei vienos šeimos, kuri nesiskirtų, kurioje nebūtų neištikimo vyro, paliekančio žmoną vieną pačią su vaikais. Bloooga jau nuo to, todėl ir šioje knygoje tai erzino, todėl stengiausi tas dalis perskaityti greituoju būdų, itin nesigilindama, kad kuo greičiau būtų galima grįžti prie senelės gyvenimo vingių. O ir šiaip tiesa pasakius pati meilė kaip tokia (vyro-moters) šioje knygoje visai neįtikino, nei vienas iš jos pavidalų nepasirodė itin nuoširdus ir tikras.