TexSy, Laukine_Uogele, tikrai nepavydžiu Jums

Nors mano brangioji anyta tai irgi jau toks savotiškas žmogus, kokių man retai kada tenka sutikti
Na, kad labai neišsiplėsti ir viską pasakyti aiškiau, čia keletas pagrindinių dalykų:
- su ja negalima kalbėti stovint. Ta prasme, jeigu ji sėdi ant kėdės ir jei nori su ja pasikalbėti, privalai ir tu sėdėti, nes kitu atveju ji pradeda verkšlenti, kad aš (arba mano būsimas vyras) agresyviai elgiamės. Kaip ji man aiškino, kodėl čia toks pretekstas: "Tai va, jeigu aš sėdžiu, o tu stovi, tai stovėdama tu man rodai agresiją"

o aš dirbu prie kompiuterio, beveik visą dieną sėdžiu, tai atsikėlus nuo kompiuterio tikrai norisi pavaikščioti, pakalbėti su kuo nors ne sėdėjimo pozicijoje. Bet jai tai nė motais.
-ji visada imasi šantažo. Pavyzdžiui, kai pasakėme, jog darysime nedideles vestuves (apie 30 žmonių), nes norime, kad dalyvautų tik artimiausi žmonės, o ir vestuvės užsienyje brangiai kainuoja, tai ji ėmė mus abu šantažuot, kad tipo jei nepakviečiam VISŲ JOS giminaičių (savo vyro giminaičių ji nekenčia, tai jai nė motais), ji neateis į vestuves. Na, aš paprastai atrėžiau, kad tegul ir neina, nes man kažkaip nei šilta, nei šalta, tai tada ji ėmė mano būsimą vyrą šantažuoti. O jis tokio labai ramaus būdo, labai ima viską į širdį, niekada niekam neatsikirtinėja, tai vien dėl jo super nuliūdusio veido svečių skaičius privalėjo būti padidintas iki 60.
-visuomet dėl visko kaltas yra mano būsimas vyras. Tiksliau, jis yra atpirkimo ožys, ant kurio visada rėkiama. Ji turi dar du sūnus ir vieną dukterį, bet anie gali ją vos ne pasiųsti labai toli, ir ji tik šypteli, o vat jeigu mano būsimas vyras nors kažką pasako ar padaro, kas jai nepatinka, tai visas namas skamba nuo jos rėkimo.
-ji turi teisę kištis į mūsų reikalus, ypač piniginius. Tiksliau, ji taip mano. "Kur jūs pinigus dedat? Ką jūs čia perkat? Kodėl neprisitaupėt? Jūs nepirkinėkit čia to ar ano, kam čia jums reikalinga." Nu jo, kam čia mums tos lėkštės, nuo žemės valgysim. Dėl tam tikrų priežasčių išėjo taip, kad keletą mėnesių pas uošvius gyvenam, ir po 1-2sav. persikraustom į savo naują butą. Gyventi galima sakyt pradedam nuo šaukšto, nes mano tėvai gyvena visiškai kitoj šaly, o būsimo vyro mama net hermetinius indelius iš mano būsimo vyro atėmė, kuriuos nupirko jam dar studentavimo laikais

tipo ji savo vaikui juos tik PASKOLINO tiems keliems metams

mums reikia susipirkti visus baldus, visus kitus daiktus ir ji nuolat aikčioja, kur mes čia pinigus dedam, juk gyvenam pas ją ir už butą mokėt nereikia.
-ji yra visada teisi ir pas ją gyvenant niekas neturi jokių teisių. Kadangi ji yra LABAI netvarkinga (jau virš 10 metų negamina valgyti, niekada namų netvarko, nors ji visiškai fiziškai sveika ir tik truputį virš 40m. amžiaus (tai daro sunkiai fermoje dirbantis tėvas, kiek išgali)), aš padedu tvarkytis tam tėvui. Tai ji čia maždaug "Oi, kaip va čia gerai, kad tu padedi, MAN lengviau namuose". Pamenu, pasakiau būsimam vyrui, kad būtų gerai, jog jo mama kartais padėtų man sutvarkyt namus, nes aš ir pati dirbanti, o sutvarkyt dviaukštį namą, kuriame gyvena 6 žmonės ir apjaukia jį beveik kasdien, ne taip jau ir lengva. Na, jis apie tai vieną dieną užsiminė savo mamai. Tai ji iš pradžių pradėjo baisiausiai ašaroti ir skųstis visiems, jog kokia aš čia nesupratinga ir kaip galiu prašyti jos pagalbos, juk ji ir taip jau turi oficialų darbą, o kadangi ji dirba oficialiam darbe, namie ji nieko daryti negali (net ir savaitgaliais bei atostogų metu), o kitą dieną mane aprėkė, kad aš čia neturiu visiškai jokių teisių ir negaliu prašyti jos pagalbos tvarkantis

suprantu, kad būčiau sakiusi "Eik tvarkyt namų", bet dabar...
- visos šventės privalo būti švenčiamos jos namuose. Kalėdos, Naujieji metai, Velykos, Motinos diena, Tėvo diena, gimtadieniai - visi privalo suvažiuot ir būt. Ačiū Dievui, kad mano būsimas vyras bent jau supranta, kad aš, jis ir vaikai (kai kada nors jų turėsim) yra jo naujoji ir svarbiausia šeima, tai kažkaip nelabai kreipia dėmesio į tokias jos užgaidas, nes aš aiškiai pasakiau, jog tegul pasvajoja, kad važiuočiau pas ją per KIEKVIENĄ šventę. Juk yra ir mano tėvai, yra ir kiti dalykai, kuriuos galima nuveikti.
Na, žodžiu, mano būsimas vyras jau susitaikė su mintimi, kad aš jau kaip šausiu iš šitų namų, tai kojos daugiau turbūt nekelsiu. Bet kol jai toks dalykas "daeis", tai čia irgi laiko klausimas, nes juk ji tokia ideali visada, vėl skųsis, jog kokia aš čia bloga, nesupratinga, nedėkinga. Dabar dantis sukandusi dar kenčiu, nedaug čia beliko, bet po to išeisiu ir tikrai nemanau, kad greitu laiku užsuksiu. Tai vat tokie dalykai iš mano anytų tribūnos.
"Time spent with cats is never wasted." ~ Colette