Sveikos.
aš norėjau pasidžiaugti ir kai ko jūsų paklausti. anksčiau bėgiodavau prieš kokius 7-8 metus, dar būdama paauglė, tačiau mano bėgiojimas niekada neužsitęsdavo ilgiau nei mėnesį kiekvieną pavasarį, o kartais ir ilgiau poros savaičių. esmė ta, kad man skaudėdavo blauzdas kiekvieną žingsnį ir blauzdikaulius, neištverdavau, nes diskomfortas bėgimo malonumą labai apkartindavo. prieš daugiau nei mėnesį pradėjau bėgioti vėl po labai ilgos pertraukos. kasdien nubėgu 6-7 km, man tai tapo dienos malonumu, esu labai patenkinta kad dabar praėjus mėnesiui po pirmo bandymo įveikiu visą distanciją (visad bėgau tiek pat, nebuvo kad pradėjau nuo 1 km, tik pirma trasą pavaikščiojau, kokią savaitę, mintis užkirbo kodėl gi nebėgus, aš jai pasidaviau ir esu dėl to laiminga), nepavargstu, nelipu į įkalnes, įbėgu (yra viena apie pusę kilometro
), aišku neprievartauju savęs ir jei noriu sustoju, paeinu (juo labiau kad mane visad lydi nenuorama šuo, kurį veduosi už pavadėlio (arba jis mane)
).
nenoriu varyti Dievo į medį, tačiau kur dingo diskomfortas blauzdų srityje?
niekam tai nebuvo? juo labiau kad db turiu viršsvorio (ir ne du kg o virš 10)
, nesportavau kol studijavau,
rūkiau ir žodžiu šiaip buvau nenaudėlė - išvarginau organizmą pastoviu svorio svyravimu, bet čia atskira jau problema.. galbūt tai, kad kojos lengvos pasidarė nuo sniego dangos priklauso, ar nuo to kad pagaliau apavą atitaikiau? o gal nuo to, kad būdama jaunesnė turėjau daug fizinio krūvio (be bėgimo)? nespėdavo atsigauti kojos?
). 
