Na va, grižau į rutiną, galiu ramiai sudėlioti įspūdžius
Visų pirma - apie patį renginį. Organizavimas nuostabus, buvau maloniai nustebinta - anei jokio nesklandumo, viskas gražu tvarkinga, savanoriai džiugūs paslaugūs - pasaka. Nebuvau tikra, ar bus kur pasidėti daiktus, tad nuvaziavau "plika" dėl visa ko pikta. Bet, pasirodo, buvo rūbinė, kur išdavė numeriukus ir daiktus saugojo. A, tiesa, vienintelė bėda - per mažai bio tualetų
Prieš startą gera eilutė buvo, nuėjau į startą likus 3 min., STRESAS!! Pati pradžia apskritai man stresuota buvo, nes kažkaip labai nerimavau, jau pradžioj pradėjau apie pabaigą galvoti. Visgi didžiulis skirtumas, ar šiaip išbėgt rutininiam pasibėgiojimui, ar varžybose bėgti. Šiaip kai išbėgu, tai mintys maždaug būna: "hmm, kažin kaip čia rytojui reikalus patogiau susidėlioti, be to, ką apsirengti, o!, koks gražus šuniukas, woohoo, gera daina!" O pusmaratonyje buvo "vaje, ar ne per greitai bėgu, po to nuvargsiu ir nebaigsiu bėgimo.. o gal per lėtai, juk taip ar taip pavargsiu, čia ne pilvą išvertus ant sofutės knygą skaityti, reikia pasistengti! o, mane lenkia, velnias.. o, aš tuoj aplenksiu, ir visai kažkokį normaliai atrodantį bėgiką, ar ne per greitai bėgu..?" - ir vėl iš naujo..
Na, bet galų gale prasimankštinau ir fiziškai, ir psichologiškai, ir ties antru ratu (iš keturių) pradėjau mėgautis bėgimu, žmonių palaikymu (plojo, skatino visaip) ir t.t. Vienos smagiausių akimirkų - kiekvieno rato vidury dalinamo vandens pasiėmimas/atsigėrimas/išmetimas bėgant. Filmų vertos scenos
Sunku pradėjo vėl darytis trečio rato vidury, supratau, kad distancija tikrai ilga, ir kad pabaigoje bus kančių. Paskutinis ratas buvo laaabai sunkus, iš snukelio ko gero jau atrodžiau kaip nelaimingaisias žmogus pasaulyje.. Bet, nors jėgų jau ir nebebuvo, bet radau pasiutimo dar finišo tiesiojoj spurtuoti ir pavyko aplenkti sekunde dar vieną bėgiką, kuo baisiai džiaugiausi. Bet iš esmės po bėgimo nebuvo euforijos, nors iš karto užkabino medalius, įdavė rėmėjų dovanėlių, bet fizinis nuovargis davė savo - nežmoniškai troškino, skaudėjo galvą nuo saulės kaitros (nepasiėmiau kepurės..). Žinoma, atsigėrus, atgavus kvapą, vėl pasimatė renginio grožis. Smagu, kad vyko Vingio parke, o ne gatvėse, kaip kad Vilniaus maratonas. Ir bėgom ne paskui mašinas, o paskui dviratininkus
Tiesa, vienintelė kritika organizatoriams (o gal labiau remėjams) - dėl vandens dalinimo. Bėgant juk atsigeri kelis gurkšnius, ir išmeti buteliuką, o buteliukai 0,5l. Geriau būtų į vienkartinius puodelius pilstę, juk tai visiškas švaistymasis - ir šiukšlėmis (kiek plastiko
), ir ištekliais (na, gerai, mineralinio vandens pasaulyje nuo to nesumažėjo, bet kam švaistytis? Man tas iš principo nepriimtina, nekultūringa atrodo.).
Na, ir pabaigoje - pagiriamasis žodis savanoriams. Susirinko daug darbštaus pozityvaus jaunimo, viską dirbo tvarkingai ir nuolat palaikė pozityvią nuotaiką
