Likti svetur ar keliauti atgal į LT?

O jus pries gryztat nemastet kaip bus ir kaip jausites jei vyras tik ta minimuma uzdirbs? Gi tiek is artimuju tiek is internetiniu ziniu puslapiu galejot suvokt kokia dabartine padetis LT su darbais ir atlyginimais. Jus zinojot ,kad pati nedirbsit - auginsit vaika.

Na nezinau kaip taip po kone poros savaiciu galima taip nusivilti zingsniu kuri planavot tikrai daugiau nei viena menesi. Gi gryzot ne del geros algos .

Esu tikra ,kad jums ta pati pradzia Norvegijoje buvo tikrai ne rozemes klota- bet gi ar puolet po menesio gailetis...

Man rodos, i bet kuria sali nuvykus, reikia laiko persiorientuoti ir apsiprasti. Tas pats ir grizus i LT. gal

Aciu Jums labai.




Aisku mastem, vyras buvo pries. Jis jau kure ateiti NO ir niekad nesiverze i LT. As, spurdejau. As pagimdziau vaikuti, tuo metu vyresneliui prasidejo atostogos darzelyje, o vyra uzgriuvo darbai. Is paskutiniuju laikiausi. Niekas negalejo man padeti, buvo labai labai sunku. Ir krokodilo asarom verkiau automobilyje, kai vyras veze mane su naujagimiu is gimdymo namu. Kai gimdziau vyresneli - mus namie pasitiko patys artimiausi zmones, buvo kukli svente, o cia - grizau i namus, kur vyras kazkaip apsitvarke, bet niekas musu nepasitiko, su savo dziaugsmu buvome vieni. Tada as ir pasakiau - as griztu. Ir vat tas grizimas uztruko puse metu. Grizome, kai maziukui buvo 7 men. Ir atejo tas laikas, kai jau ir nelabai reikia kazkieno pagalbos. Rezimas yra, vaikas paauges, nebaisu vos jam suciaudejus ar uzkosejus. Nes jau ir pats jis nera naujagimiukas. Aplankem draugus - tuom ir baigesi, visi gyvena savus gyvenimus, ir atitole esame vieni nuo kitu per tiek laiko, kol gyvenome NO. O mastem kitaip. Be to daug kas jau isvaziaves rgi i uzsieni, po musu grizmo keli giminaiciai isvaziavo irgi, zada seimas pasiimti sia vasara. Masteme, kad parduosime savo nama, grazinsime paskola ir pirksime buta kitam mieste. Bet gerai pasidomeje, pamateme, kad tiek kiek norime, ngausime, kad pardave nelabai kas liks, o kad nusipirkti buta sostineje, reikes imti ta pacia paksola, tik jau su visai kita marza.O siaip, vyrui pasiule darba toki, apie koki jis svajojo. Ir pamasteme, kad galbut tai vienintelis sansas gyvenime. Reikia ji isnaudoti. Zadejo alga siek tiek kitokia, bet vyras dirba jau ta darba ir mato visa "virtuve" is vidaus ir tokios algos, kuri zadeta - negaus, is to ka gaus, neistengsime paimti paskolos kokios reikia. Taip kad dabar as ji kalbinu, kol nevelu, kol dar nepamirso musu visi "uzgyventi" draugai ir pazistami NO - grizkime. Dar vienas kriterijus, verziausi dirbti prestizinio darbo, pagal specialybe, plius stoti i magistratura, siekti aukstumu. Bet pasidomejus rimciau, roziniai akinukai nukrito.

Labai nenoriu gilintis. Tiesiog kai labai labai norejau grizti, viskas atrode rozem klota, viskas iseis, viskas gausis, viskas kitaip...nei yra is tikruju.

tai gal temos pavadinima pasiskaitykit Likti svetur ar keliauti atgal i LT?tai ir raso zmones,kad likti svetur,desto argumentus kodel,gi nebutinai visi turi rasyt,kad reikia keliauti i LT

Iš tikrųjų susimaišiau tarp temų, viskas čia ok, atsiprašau

O man atrodo kitaip.
Kai vaziavau cia, is anksto buvau nusiteikus, kad niekam neidomu bus mano diplomai ir darbo patirtis. Todel, kad pirmiausiai nemoku kalbos, mano patirtis yra kitoje salyje, nezinau vietines virtuves ir specifikos ir tt. Ta kazkaip suvoki is anksto ir tam nusiteiki. O vat kai grizti i Lt man atrodo nusiteikimas yra ne toks, tada gi atrodo, kad ten kaip tik viska zinai, zinai kaip viskas veikia, ka ir kaip reikia daryti, viskas sava Todel aisku apsipratimui laikas kazkoks reikalingas, bet cia ne tas pats, kaip i svetima sali atvykus

Sutinku. I LT vaziuoji namo, ir manaisi viska zinantis. Bet, grizes staiga pamatai, kad tie "namai" kol taves nebuvo irgi keitesi. Atrodo uzteks Pilies gatves grindinio ir svieziu braskiu, ir viskas bus ciki piki. Deja, realybe daznai buna kitokia

Mes apsisprendėm pabandyti gyventi Lietuvoje. Liko vieni metai iki dukros mokyklos pradžios, pagalvojom, kad verta išnaudoti šį laiką, nes negalėčiau ramiai gyventi begalvodama - kaip gi būtų, jei būtume grįžę... Ir baisu, ir neramu, bet labai norim, po kelių mėnesių galėsiu daugiau pasakyti, kaip ten sekasi.

man atrodo, kad jei praktiškai kiekvienas, drįstantis šiek tiek abejoti savo pasirinkimais ir turintis galimybę rinktis, pasmerktas tokioms abejonėms nuo pirmo išvažiavimo į užsienį žinau daug žmonių, kurie lakstė po 8 ir daugiau vasarų pirmyn atgal.. jau nusprendžia likt LT, nebebėgt, ateina vasara, darbų sezonas ir prasideda neramumai lekia vėl. Per vasarą prasideda namų, artimųjų ilgesys - lekia namo..
Klausiaus paskaitų apie psichologines krizes išvykus, tai dažniausiai pirmas būna euforijos, turistinis etapas, kol viskas gražu. Vėliau prasideda sunkumai, supratus, kad vis tik viskas nesava ir daug ko nesupranti... iš pažįstamų pastebiu, kad ta krizė prasideda prabuvus pusmetį - metus. Jei išbūni, randi būdų, kaip prisitaikyt, integruotis - praeina.

* Na mano manymu sprendimas gryzti buvo priimtas tikrai ne svariomis priezastimis remiantis. Pogymdyvines nuotaikos ir t.t. - viskas praeina. Jeigu dar gyvi teveliai ir kokiu artimu sesiu , broliu yra gal jums reikejo tiesiog gimdyti LT ir tuos kelis pirmus men ten isbuti

** Musu pagrindinis stumiklis i LT ir yra bustas, kuri turetumem be paskolos apie ka UK tik pasvajot galetumem - valiuta tikriausiai labiausiai kalta. Bet aisku mes taikomes i tai ka galime sau leisti, o ne i pili ar buta centre - mokek pasitenkinti tuo ka gali sau leisti , norams galo niekad nebus

Telieka sumislyti koki patikima projekteli SB-iam ir sulaukus maziuko jam leist ugtelt ir tada jau tik pirmyyyn ..

Sutinku su nuomone, kad "is lempos" grizome, gerai visko neapsvarste. Na, as spaudziau vyra, kad galbut tokia galimybe dirbti jam direktorium niekada daugiau ir nepasitaikys. O jis ir pasidave tam. Plusa kaip arklys dabar, net jo pavaldiniai jam yra pasake, kad klaida padare grizes. O turejome jau ten susikure gyvenima. o cia reikia vel is naujo ji kurti... Bet butume "uzgrauze" save, jei nebutume pabande. Uztat dabar apsispresime - arba emigruojame su visam, arba liekame. Ir kai sprendimas bus priimtas - nebesigreziosime atgal. Esame ne tik "jis ir as", turime vaiku, jiems reikia lankyti mokyklas, darzelius, integruotis ir ileisti saknis. Negalime tasyti ju po svieta...

Va cia geras straipsnis. cia Ir komentarai irgi idomus.