Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

va tai ir yra didziausias stabdis galvojant apie kita vaikuti,baime kad vel kas gali atsitikti,ir antro karto jau nebepakeltume.as manau ta pati,bet skaitant Beanos zinutes kazkaip po truputi grizta viltis,vakar pagavau save galvojant kada galeciau pradeti lauktis vel ir kada gimtu tas kitas spinduliukas:)bet labai issigandau savo minciu,nes ryt tik lygiai menesis kai palaidojau savo pirmaji spinduleli...tik menesis.kiek greitai laikas ejo kai laukiausi,tiek jis dabar letai slenka.
aciu,Beana,kad atsakai i visus mano klausimus,ir nepyk uz tai ka dabar parasysiu:is tavo istorijos sprendziant,mano manymu, tavo mergytei ten kur ji yra dabar, geriau.ji nebesikankina,jai neskauda ir niekada neskaudes.labai atsiprasau jei skaudu skaityti,bet tai tik mano nuomone
zinai,pries kelias savaites buvome su vyru pajury(norejosi pabegti trumpam is miesto)maciau toki vaizda:senstelejes vyras vedasi uz rankos vaikina kokiu 20 metu(kaip su vyru spejome tai jo sunus).tas vaikinas is veido sprendziant serga dauno liga arba kazkokia panasia.man labai suspaude sirdi ir nezinau kodel,bet pagalvojau,jau geriau jis nebutu gimes(as ne is blogos valios)kai pagalvoji,koks jo gyvenimas?patyciu objektas gatveje,jis nesupranta kodel is jo juokiasi vaikai,o kaip skaudu tevams auginti toki vaika.ir ji reiks auginti visa gyvenima,jis neiseis is namu suauges,nesukurs seimos...net nezinau kuri blogybe geresne...turbut esu savanaude ir galvoju tik apie save...

Neturiu už ką tavęs pykti, nes puikiai suprantu, kad mano mažylei taip tik geriau. Nors kai gydytojai pasakė, kad nieko nebedarys, baisiai pykau ant jų, kokią jie teisę turi spręsti dėl mano vaiko gyvybės, kad man nesvarbu kokia ji bus, aš ją myliu ir auginsiu bet kokiu atveju. Tačiau, kai vėliau truputį viskas atlėgo supratau, kad taip geriau ir jai, ir mums. Kartais net pagalvoju, kad jei būtų anksčiau nustatę, kad neišsivysčiusios smegenėlės, jai nebūtų reikėję tiek atkentėti.
O dėl tų baimių, manau, mes jas įveiksim. Ir nereikia bijoti minčių apie kitą vaikiuką, nereikia galvoti, kad taip mes išduodame savo angelėlius. Juk jie amžiams liks mūsų širdyse.

BEANA
tu esi saunuole!!!ir gerbiu tave ir visada tikesiuosi kad tau viskas bus gerai....tikiu tuo ir niekda nenustosiu tikejusi ir lauksiu kada ateis man tas laikas kada galesim lauktis antro stebukliuko....ir butinai jums visoms apie tai pranesiu:)
tu net neisivazduoji kokia gera itaka man darai!!!!
as vel sypsausi...

Džiugu, kad nors kiek galiu tau padėti. Tavo žinutės buvo tokios pilnos sielvarto ir nevilties. Kadangi pati visa tai išgyvenau, tai žinau, kokia tuo momentu jautiesi vieniša, kaip tuo momentu reikia žmogaus, kuris suprastų tavo jausmus ir neleistų palūžti. Aišku taip staiga ir nepalengvės, bus sunku, bet tu čia visada gali išlieti viską kas guli ant tavo širdies. Ir aš tikiu, kad mes visos kada nors glausim savo mažuosius stebukliukus prie krūtinės ir pagaliau būsime laimingos. Svarbiausia neprarasti vilties.

po puses metu po sunaus mirties ir mes pradejom planuot. siandien jam sueitu metukai.... o as jau ipusejau antra nestuma. kito vaikelio laukimas sumazina skausma.



dauniukai yra laimingi vaikai. jie nesuvokia, kad is ju tyciojasi. jei kada teko bendraut, tai turejai pastebeti, kokie nuosirdus, geri ir pasiaukojantys jie yra. siuo atveju didesnis skausmas tevams... ir jei nuosirdziai, tai manau, kad jie geriau negimtu del tevu. nes patycias, zvilgsnius, paniekas susirenka jie. ir manau dazniausiai kalte del nesveiko vaiko prisiima patys sau..

stiprybes visoms

Džiugu, kad bent kai kurioms iš mūsų ima gyvenimas gražėti. Labai džiaugiuosi už Jus visas, gal čia reiktų pradėti kalbėti ir apie besilaukiančias mamas, kurios yra netekusios savo Angelėlių, tada galėsime ne tik kartu paliūdėti, bet ir pasidžiaugti, pasidalinti savo baimėmis.

Taip bijojau anksčiau atsidaryti šią temą. Galvojau jei neatidarysiu, tai išvengsiu šios nelaimės. Bet šiandien mes palaidojom savo dukrytę, savo piramgimę, tokią lauktą ir labai labai mylimą. Mėnuo ir aštuonios dienos reanimacija-namai-reanimacija-namai. Nėra kaip apsakyti, koks tai siaubas. Bet dar didesnis siaubas, kai mirtis ateina per pasitikėjimą. Visi sakė, kad mūsų mergaitė ten sveikiausia, kad gyvybei pavojus negresia. Po to reikėjo atlikti operacija, sakė, po operacijos jau po kelių dienų perkels į kitą skyrių ir išleis namo. Įtikinėjo, kad 30 metų patirtis išugdė šeštą pojūtį ir kad klaidų jie beveik nebedaro. O man buvo baisi nuojauta, kad nereikia daryti tos operacijos, net dokumentų negalėjau pati pasirašyti, lyg tai būtų mirties nuosprendis. Laikiau prieš operacija savo mažylę ir galvojau, va, laikau paskutinį kartą, po to labai verkiau. Ir neveltui. Po operacijos dukrytė taip ir neatsigavo. Mirties liudijime įrašyta, kad mirė nuo kraujo užkrėtimo...
Kas bus toliau sunku įsivaizduoti, kaip visa tai išgyventi... Važiavom iš ligoninės savo mašinoje isidėję karstelį su dukrele, važiavom tiesiai į kapines, nes ilgiau laikyti nebuvo jėgų...
Kas dabar bus su mumis neįsivaizduoju, verkiam abu su kiekvienu prisiminimu, kiek tai tęsis...Nenoriu eiti į darbą, nieko nenoriu...
namuose viskas paruošta mažylės atėjimui, o ji taip ir nesugrįžo namo...

Labai suprantu visas, kurios čia parašė apie savo nelaimę. Tikrai nėra didesnio skausmo, tai lyg dalelė tavęs miršta, ir neįsivaizduoju kuom galmėtu ją užpildyti...Atrodo, kad į šią vietą pakaitalo nėra...

Baisu išeiti į žmones ir visiems sakyti, kad musų kūdikis mirė, kai nesenai dar visis sveikino su gimimu...

uzuojauta,jusu seimai,nepaluzkit,stiprybes jusu seimai

uzuojauta

Tiesa neparašiau svarbiausio momento, nesvarbu, ar gydytojai suklydo ar ne, ar taip turėjo būti. Labiausiai pritrenkė gydytojų abejingumas po oeracijos, tie kurie žadėjo daugiausiai, kurie laikė save teisiausiais, visiškai atsisuko nuo mūsų, neprieidavo net pakalbėti, lyg mūsų iš viso nebūtų. Šiandien prozektoriume sutikome gydytoją, o ji nič nieko nepasakė, praėjo pro mus kaip pro tuščią vietą. Kur jų žmogiškumas, nors vieną užuojautos žodelį būtų pasakius ir pasidarytų šilčiau. O čia tipo jūs nebe mūsų pacientai ir mums neberūpite. Arba jei vaikelis miršta, tai irgi mums nebesvarbu...
Štai kur didžauskias skausmas, kai esi ligoninėje... Jau nekalbu apie išvarymus ir neleidimus būti šalia savo vaikelio, kai jis miršta....

Labai labai uzjauciu... tiesiog paciai asaros rieda skiatant laikykites

Narajana, Saulyte, suprantu tave, užjaučiu, žinau ką reiškia, kai tau pasako Jūsų Vaikelis mirė prieš kelias minutes... Tu nesupranti kas tada darosi, kas aplink vyksta... Gydytojų abejingumas užmuša viską... Mažute, laikykitės, gali atsiremti į pačius artimiausius žmones... Gali išsilieti ir čia, tai padeda... Žinau, kad skausmas begalinis, mirė visas pasaulis... Bet Jums reikia gyventi, nors ir su dideliu skausmu, kuris neatsitrauks nei minutei, tik laikui bėgant jis darysis kitoks... Nors nuo mūsų nelaimės praėjo jau beveik 6 mėnesiai, aš vis dar verkiu beveik kiekvieną dieną, kiekvieną dieną prašau Dievo saugoti mūsų Mažiuką, neleisti Jam liūdėti... Visada su Juo kalbu, kartais net atrodo, kad Jis visada su mumis... Man taip lengviau, kai įsivaizduoju, kad Mažiukas šalia...
Labai Jus užjaučiu. Įėjus į šią temą visada susigraudinu, kai prisijungia dar viena Mama ar Tėtis... Stiprybės Jums