Labas rytas,
parsivežėm vakar dičkę iš stovyklos ... 5 paros stovykloje- du priepuoliai...

gerai, kad palikom vaistus, gerai, kad šaunias kambariokes turėjo, gerai, kad anksti sureagavo vadovės... vienas truko apie valandą, kitas apie 2 val.
O baisiausia, kad vakar buvo talentų vakaras- ji dalyvavo- užtęsė tą renginį iki 22 vakaro, mergina nervevosi, nervavosi... ir "susikirto", suklydo grodama, supanikavo... ašaros upeliais.. nuraminti nepavyksta

. Tai ir taip aiškinu- gi negrojai du mėnesius, instrumentas išsiderinęs, nepratus tokiu vėlyvu metu groti...Ai, ką išaiakisnsi, kai vaikė pervargus.. tai taip ramiai ir griežtai pasakiau- apsiramink, nes rytoj skaudės galvą- ar verta taip nervuotis? Neaaaaaa,- atsakė, nusibraukė ašaras ir važiuodama užmigo. Šiandien čiauska kaip užsukta apie stovyklą.. o aš vis mąstau kalbėti apie tą nesėkmę, ar nekalbėti. Nes iš esmės bėgti nuo scenos apsiašarojus, ir kukčioti visiems girdint ir matant- na tikrai

Kitaip reikėtų elgtis- juk atsirado guodėjų, nuo to tik dar labiau ėmė raudoti. Tik nežinau, kaip pradėti tą pokalbį.
Oi, pripyliau, kaip apie aliejų...