Na tai kodėl jos neatsikratot? Neramu, "ką žmonės pasakys?" Nemanau,kad tiems žmonėms rūpėtų, kokioj pekloj jūs priversti gyventi.
QUOTE(JULIJANA @ 2005 03 11, 10:02)
Na tai kodėl jos neatsikratot? Neramu, "ką žmonės pasakys?" Nemanau,kad tiems žmonėms rūpėtų, kokioj pekloj jūs priversti gyventi.
Del zmoniu nuomones tai mums visai vienodai, bet juk per prievarta ir gi neigrusi i masina ir neisvesi..ne zverys juk mes. Bet dabar labai graziai aplinkiniais keliais keliaujam link jos isvezimo...
Oi kaip seniai čia nutrūko diskusijos... Būt įdomu, kaip jums visoms sekasi dabar?
Perverčiau forumą, pasigraibiau minčių...
Ir turiu panašią bėdą. Prieš penketą metų mirė mama - išsėtinė sklerozė plius Parkinsonas. Tėtis buvo stiprėlesnis, apsiėjom be slaugės, galėjom dirbti, nors paskutinieji pusantrų metų buvo išties... net žodžių nerandu.
Ale bėdos po vieną nevaikšto. Nudžiūvo ašaros, gyvenimas stojo į vėžes, prabėgo pora metelių ir štai - tėčiui Alzheimeris. Apsigyvenom šalimais. Na, pagal tą nuomonę - jie mus augino, mes juos karšinam. Mano namuos, mano lovoj. Nė neketinau šito vengti. Bet ir nesitikėjau, kaip bus sunku. Tariausi esanti stipri. O dabar - nervų kamuolys. Dirbu namie prie pc. Jis visąlaik per metrą nuo manęs, dešimt klausimų per penkias minutes. Atsakei - pamiršo. Ir taip kasdien. Supras tik tas, kas patyrė.
Teoriniai pamąstymai ir apeliavimai į sąžinę - tai viena, gyvenimas su nuovokos netenkančiu žmogumi - visai kas kita.
Savo vaikų neauginu, nebeturiu laiko. Karšinu tėtį. Kuris net nežino, kas aš tokia.
Galėčiau postringaut iki nuprotėjimo, kuris, regis, visai nebetoli
Laukiam eilės į slaugos ligoninę - gal kiek atsikvėpsim. O paskui vėl iš naujo. Nes kiek tęsis - nežinia.
Perverčiau forumą, pasigraibiau minčių...
Ir turiu panašią bėdą. Prieš penketą metų mirė mama - išsėtinė sklerozė plius Parkinsonas. Tėtis buvo stiprėlesnis, apsiėjom be slaugės, galėjom dirbti, nors paskutinieji pusantrų metų buvo išties... net žodžių nerandu.
Ale bėdos po vieną nevaikšto. Nudžiūvo ašaros, gyvenimas stojo į vėžes, prabėgo pora metelių ir štai - tėčiui Alzheimeris. Apsigyvenom šalimais. Na, pagal tą nuomonę - jie mus augino, mes juos karšinam. Mano namuos, mano lovoj. Nė neketinau šito vengti. Bet ir nesitikėjau, kaip bus sunku. Tariausi esanti stipri. O dabar - nervų kamuolys. Dirbu namie prie pc. Jis visąlaik per metrą nuo manęs, dešimt klausimų per penkias minutes. Atsakei - pamiršo. Ir taip kasdien. Supras tik tas, kas patyrė.
Teoriniai pamąstymai ir apeliavimai į sąžinę - tai viena, gyvenimas su nuovokos netenkančiu žmogumi - visai kas kita.
Savo vaikų neauginu, nebeturiu laiko. Karšinu tėtį. Kuris net nežino, kas aš tokia.
Galėčiau postringaut iki nuprotėjimo, kuris, regis, visai nebetoli
Laukiam eilės į slaugos ligoninę - gal kiek atsikvėpsim. O paskui vėl iš naujo. Nes kiek tęsis - nežinia.
Stiprybės, Alan... Žinau ką tai reiškia - pati per viską perėjau... Buvo taip blogai, kad, atrodė, dar blogiau būti nebegali... Gali, pasirodo...
Oi kaip gerai suprantu.Tai yra didziulis vargas.Uzsieny sitie dalykai seniai sutvarkyti ,o pas mus...Pavasari numire tetis, dabar pas mane mama,82 metu,gerianti ramonancius stiprius vaistus, bludijanti nakti,kartais nezinanti kas as tokia.Vaistu prisigeria,diena pamiega o nakti prasideda... O man i darba reikia. Tai per tuos kelis menesius nuo sokinejimo naktimis issivyste vestibiuliarinio aparato sutrikimai,pati vaikstau kaip girta,pykina...
Jeigu tai tesis ilgiau,numirsiu anksciau mamos.Galvoju kad reikes samdyti zmogu,kuris butu su ja bent diena,neleistu iseiti nezinia kur...ir nerasti namu.Nes mano moteriske dar ir su charakteriu,ir jei ne pagal ja-isterija.
Reikia kazkaip spresti tuos dalykus, aukotis tai neiseina,nes pacioms reikia vaikus kazkaip uzsiauginti.
Sekmes,stiprybes
Papildyta:
As uz seneliu namus, cia be jokiu kalbu.Bet mano mama apie tai nekalba,o as siulyti tikrai nepasiulysiu.Zinau,kad ja tuo l. iskaudinciau.Mes dar tu tarybiniu paziuru,kai buvo seneliu namai-didziule geda.Nesamone.
as turiu 1 dukra ir neduok dieve jai uzkrauti savo neigaluma.Jei turesiu nors kiek sveiko proto-keliausiu i seneliu namus ir leisiu jai ramiai gyventi savo gyvenima.
Tik taip.
Jeigu tai tesis ilgiau,numirsiu anksciau mamos.Galvoju kad reikes samdyti zmogu,kuris butu su ja bent diena,neleistu iseiti nezinia kur...ir nerasti namu.Nes mano moteriske dar ir su charakteriu,ir jei ne pagal ja-isterija.
Reikia kazkaip spresti tuos dalykus, aukotis tai neiseina,nes pacioms reikia vaikus kazkaip uzsiauginti.
Sekmes,stiprybes
Papildyta:
As uz seneliu namus, cia be jokiu kalbu.Bet mano mama apie tai nekalba,o as siulyti tikrai nepasiulysiu.Zinau,kad ja tuo l. iskaudinciau.Mes dar tu tarybiniu paziuru,kai buvo seneliu namai-didziule geda.Nesamone.
as turiu 1 dukra ir neduok dieve jai uzkrauti savo neigaluma.Jei turesiu nors kiek sveiko proto-keliausiu i seneliu namus ir leisiu jai ramiai gyventi savo gyvenima.
Tik taip.
Na, mes ketinam tik į slaugos namus tiems keturiems mėnesiams - ir tai gal ne visiems iš karto.
Nežinau, ar tiesa, bet šeimos gydytoja sakė, kad į senelių namus žmonės su tokiomis ligomis, kaip Alzheimeris, nepriimami. Trūksta personalo ir pan. Kas ten gaudys laukais einančius. Mano tėtis šiaip tai guvus - kažin kur nukeliautų, tik paleisk. Įsitaisėm antrą spyną, užrakinam iš lauko išeidami. Grįžtam - namai paruošti evakuacijai. Tai va.
Laimei, palaiko ir vyras, ir dukra, ir draugės. Brolis padeda, kai gali.
Man regis, labai svarbu neprarast humoro jausmo. Kol pajėgiu į viską žiūrėt truputį su šypsena, tol dar nieko.
Būkim stiprios. Privalom tokios būt
Nežinau, ar tiesa, bet šeimos gydytoja sakė, kad į senelių namus žmonės su tokiomis ligomis, kaip Alzheimeris, nepriimami. Trūksta personalo ir pan. Kas ten gaudys laukais einančius. Mano tėtis šiaip tai guvus - kažin kur nukeliautų, tik paleisk. Įsitaisėm antrą spyną, užrakinam iš lauko išeidami. Grįžtam - namai paruošti evakuacijai. Tai va.
Laimei, palaiko ir vyras, ir dukra, ir draugės. Brolis padeda, kai gali.
Man regis, labai svarbu neprarast humoro jausmo. Kol pajėgiu į viską žiūrėt truputį su šypsena, tol dar nieko.
Būkim stiprios. Privalom tokios būt
na jei sirgtu mama tik tiek, kad is patalo nekiltu, tai manau karsinciau, bet jei rimta liga kokia, tai , nors ir ziauru, bet bandyciau ieskoti atitinkamos istaigos. O siaip tai tikiuosi, kad gyvens kur netoli ir as nors ir kelis kart i diena ateisiu, pavalgydinisiu, aptvarkysiu, kelis kart dienoj telfonu pakalbesim.
O va seneliai jau vos besilaiko. Tai baisu net pagalvot, kaip teks juos mamai karsinti. Juolab kai mama pati viena gyvena ir dar pati negaluoja. O seneliai abu sudetingo charakterio ir labai nevalyvi. Kvapas is toli eina. Higienos reikalavimu atrodo, kad visai nezino per savo taupuma. Bet juk tevai ir seneliai, mes vis tiek juos mylim. O jei i seneliu namus issiustume, numirtu is nuoskaudos anksciau laiko.
O va seneliai jau vos besilaiko. Tai baisu net pagalvot, kaip teks juos mamai karsinti. Juolab kai mama pati viena gyvena ir dar pati negaluoja. O seneliai abu sudetingo charakterio ir labai nevalyvi. Kvapas is toli eina. Higienos reikalavimu atrodo, kad visai nezino per savo taupuma. Bet juk tevai ir seneliai, mes vis tiek juos mylim. O jei i seneliu namus issiustume, numirtu is nuoskaudos anksciau laiko.
Oi, nezinau... Sirdi skauda vien pagalvojus...as toli,vaziuot pas mane tevai nenori, sako kur cia i svetima krasta!Savuos namuos numirt norim!Mano tevai dar nera labai seni, bet jau kalba apie tai yra buvus. Lietuvoj like seses dvi ir brolis, tai pas juos ir bus... o as ka - stengsiuos materialiai padeti , kiek galesiu , kad tik lengvesne senatve jiems butu ir globojantiesiems (sesems ar broliui) nors is finansines puses lengviau butu...Kol dar nebuvau isvaziavus is Lietuvos, tai tevai norejo su manim paskutines savo dienas praleisti, o kaip bus dabar - nezinau... nes jie vis dar tikisi, kad mes grisim (pinigeliu prisitaupe) turesim savus namus ir visi laimingai gyvensim... o as jau kelerius metus neisdrystu pasakyti, kad jau nebegalvoju apie gryzima...O del seneliu namu - as uz juos tik tokiu atveju, jei reikalinga medicinine pagalba 24 val. ir velesniu stadiju Alzheimeris.PAti dirbu tokiuose namuose, tai zinau, ka kalbu...patikekit -vaizdu prisiziuriu tokiu, kad net verkiu ir niekaip per kelis metus negaliu prie to priprasti... NOrs cia jau gal ir ne i tema...
Papildyta:
atsiprasau, kad su klaidom parasiau - labai susijaudinau, nes man cia labai opi tema.Dar karteli prasau man atleisti...
Papildyta:
atsiprasau, kad su klaidom parasiau - labai susijaudinau, nes man cia labai opi tema.Dar karteli prasau man atleisti...
januska,nesinervink is anksto.Gal tavo mama gyvens ilgai,laimingai ir ramiai iseis is gyvenimo nieko nekankindama.juk buna ir taip.Kad zmogus tiesiog nepabunda po nakties.
Kažkaip nutyko tema... Matyt, ji aktuali nedaugeliui. Gal ir gerai? Bet vis vien norėtųs pasidalint mintimis su likimo draugėmis.
Mano tėvelio liga progresuoja šuoliais - praėjom visokias komisijas, pripažino nuolatinės slaugos poreikį, tai truputį pinigėlių pagausės...
Ir niekuo nebegaliu padėt, niekuo. Tas bejėgiškumas mane siutina. Ir žinau, kad bus tik blogiau, daug blogiau. Kaip tokioj padėty neprarast optimizmo? Stengiuos kaip įmanydama, vartau pozityvisčių puslapius, bet jų problemos visai kitokios. Gi šiuo atveju nepradėsi sau kalt - viskas bus gerai, tik geriau ir geriau. Nes nebus.
Prarandu dvasios ramybę.
Labai liūdna, labai...
Mano tėvelio liga progresuoja šuoliais - praėjom visokias komisijas, pripažino nuolatinės slaugos poreikį, tai truputį pinigėlių pagausės...
Ir niekuo nebegaliu padėt, niekuo. Tas bejėgiškumas mane siutina. Ir žinau, kad bus tik blogiau, daug blogiau. Kaip tokioj padėty neprarast optimizmo? Stengiuos kaip įmanydama, vartau pozityvisčių puslapius, bet jų problemos visai kitokios. Gi šiuo atveju nepradėsi sau kalt - viskas bus gerai, tik geriau ir geriau. Nes nebus.
Prarandu dvasios ramybę.
Labai liūdna, labai...
QUOTE(Alan @ 2007 04 24, 15:14)
Kažkaip nutyko tema... Matyt, ji aktuali nedaugeliui. Gal ir gerai? Bet vis vien norėtųs pasidalint mintimis su likimo draugėmis.
Mano tėvelio liga progresuoja šuoliais - praėjom visokias komisijas, pripažino nuolatinės slaugos poreikį, tai truputį pinigėlių pagausės...
Prarandu dvasios ramybę.
Labai liūdna, labai...
Mano tėvelio liga progresuoja šuoliais - praėjom visokias komisijas, pripažino nuolatinės slaugos poreikį, tai truputį pinigėlių pagausės...
Prarandu dvasios ramybę.
Labai liūdna, labai...
Taip norisi pasakyti tau ką nors šviesaus, bet nelebai randu žodžių... Galiu tik palinkėt stiprybės. Tikiuosi greit sulauksite vietos slaugos ligoninėje, galėsite truputį atsigauti. Ir nemanau, kad reikėtų save graužti dėl noro pasidalinti nepakeliama našta. Alzheimeris baisi liga, ir tikrai ne kiekvienuose namuose įmanoma slaugyti tokį ligonį. Mano 2 senukai dar veikiančiom galvom (neskaitant senatvės marazmų), ir tai kartais visą šeimą varo iš proto, o tu tai jau jokio asmeninio gyvenimo nebeturi. Paguodai galiu pridėti tik vieną savo pastebėjimą- tie, kurie karšino savo tėvus, patys slaugos nebūna reikalingi.
QUOTE(Una Li @ 2007 04 24, 22:34)
Paguodai galiu pridėti tik vieną savo pastebėjimą- tie, kurie karšino savo tėvus, patys slaugos nebūna reikalingi.
Tikrai? Jie taip ilgai negyvena?..
ne, nepyk, pajuokavau. Bet šita mintis smagi. Ir apskritai šiandien smagiau. Rytas toksai, saulytė...Pasitarėm su broliu ir nusprendėm atidėt slaugos namus - samdysim slaugę ateinančią. Tėtis dar kėblinėja, nėr toks jau visai beviltiškas, vien ant patalo. Aišku, ateis ir tos dienos - gal tada slaugon.
O dabar, ypač taip šviečiant saulei, norisi suteikt savo artimam žmogui kuo daugiau džiaugsmo.
