na dabar galiu jau papasakoti nuotykį, kai po visko
Buvom kare (šratasvydis) 
Nu kaip faina, kaip pavargom , nusilesėm, net kritom pamiegoti 
Prakišo mūsų komanda 
Kai pirmas kartas, tai biškį vėplos, aš dar galvoju šaudyti čia ar ne, šovinius taupau 
Tipo nematau priešo, tai ir nešaudau, o kad mane varo irgi nematydami, tai Nu bet nerealūs pojūčiai, labai tikroviški, sakė, kad ginklų svoris kaip tikrų, na tikrai ranka vargsta tūsytis, visur apleisti pastatai, vielos, kur gali susižeisti, visokios tranšėjos... Šiaip net granatas turėjom, aš nedrįsau savo išnaudoti, bet pajaučiau kai ant manęs naudoja, apigranatino mūsų namuką, nu tai jausmelis ir garselis ne koks, vienas iš mano komandos nejuokais išsigando, jau pradėjo prašyti, kad viskas, viskas, mirėm, jau mirėm Man apšaudyta ranka, koja ir galva, MB ranka, nugara, pašovė iš arti, tai nugara tikrai skauda 
Šiaip man gerai sekėsi, aš tyli kaip pelė, vadą pirmą nuimdavo, mane vėliau. O kartą nusibodus namuke priešo laukti atvira krūtine išėjau, tai tada ir gavau į šlaunį 
Labai įdomi patirtis, su viskuo kaip sakoma. Vežė kaip malkas karinėje mašinoje ir realistiniai ginklai, apranga visa, ir kareiviška košė. O visų fainiausia tai MB reakcija, sako kaip dėl tavęs mažyte bijojau, kaip jaudinausi, nes mes vis atsiskirdavom, nes buvo tokia taktika, kad prisipažįsti jog nušovė, užsidedi matomą liemenę ir eini pailsėti ("pasigydyti'), o po to vėl grįžti ir tada jau būrys išsisklaido, nebūtinai porom ar su draugais grįžti, gali ir su svetimais, svarbu kad tas pats būrys, ne priešininkai. Tai žodžiu kaip malonu, kad taip dėl manęs jaudinosi
