QUOTE(LinaJulijaOna @ 2012 11 05, 21:21)
Niu dabar Jus barsiu, Jums tiek dave daug patarimu forumo nariu, nagi uzteks verkslenti - greit vaziuokit pas psichiatra issirasyti antidepresantu, nes Jus nieko kito nematot tik savo skausma. Baikit verkslent ir veikit
Aš irgi prisidedu prie barimo.
Lucero, tikrai bent pirmai pradžiai tau reikalingi AD. Esi visiškai susikoncentravusi tik į save, vien apie save galvoji jau netrumpą laiką-problema įsisenėjusi ir panašu, kad net nesiruoši bent jau pasistengti galvoti teigiamiau. Tai bent vaistai gal padėtų. O nuolat galvojant apie savo organus, išderinamas normalus organizmo sistemų darbas, labiau kimba ligos. Net stiprios nervų sistemos žmonėms taip būna, kai sužino, kad turi kokią kad ir nedidelę sveikatos problemą- man mano šeimos gydytoja sakė. O ką jau bekalbėti apie tokius skystalus kaip mes.
Lucero, viena po kitos geros diagnozės, nustatytos su šiuolaikine aparatūra- o tu vis vien nesidžiaugi ir toliau galvoji, kad sergi. Ir natūralu, kad jauti silpnumą, skausmus, stipriai muša širdis t.t.(Tarp kitko,man tai su pertrūkiais jau 30 metų, o aš vis dar kažkaip gyva

) Pati cituoji straipsnius ir žinai, kaip pasireiškia VD. Bet ir toliau tuo netiki ir savo kūne ieškai ligų... skaitai apie ligas. Įpročius keisti sunku: kai šitiek metų mąstai apie ligas, pradėti galvoti, kad tu esi sveika ir būsi dar sveikesnė, žinoma,labai nesinori...

Net neįsiklausai ir negirdi,ką pataria žmonės,norintys padėti, besidalinantys patirtimi.
Ir kas čia baisaus-herpes dažnam būna,kad dažnai beria,vos tik praeina ir vėl išberia-pagydoma. Ar nugarą skauda, net ir labai, daug mano pažįstamų žmonių turi išvaržas-bet sportuoja ir stiprina nugaros raumenis. Reikia veikti ir sau padėti. Svarbiausias dalykas-turėti minčių užimtumą, kad ryte tik prabudus, galvotum ne apie save, o apie draugą, kuriuo domiesi, kaip jam sekasi. Darbą, kurį norisi atlikti. Vietą, kurią svajoji išvysti. Šunį, kuriuo pasirūpinsi ir glostysi. Saulę, kuri vis vien švies, jei ne šiandien, tai kitą dieną....
Čia mes visi praėję ar einam per tą patį savo pojūčių pragarą. Ir čia jau buvo prirašyta tiek naudingų patarimų, tik reikia juos išgirsti. To tau ir linkiu.
Gaila,kad prieš daugelį metų nebuvo tokių forumų, kad būčiau galėjusi suprasti, jog ne aš vienintelė taip jaučiuosi ir kad tai tik pojūčiai, į kuriuos tiesiog nereikia kreipti dėmesio. Ačiū visiems, besidalinantiems mintimis.
Papildyta:
QUOTE(Love_U @ 2012 11 06, 13:11)
Sveikos mielosios nervininkes

Na ka, man gal ir viskas butu super, jeigu tik nereiktu eiti i lauka, na kokia kvaile negaliu, nu nemoku eit visai, imu dusti, darosi silpna, sakes, pati ant saves pykstu! Gal jus irgi megstate lekti lyg akis isdegusios? ka tokiu atveju darote?

Visus balius atlaikau gerai, bet jei rekia iseit kur vienai sakes!
Tas dusimas dėl erdvės baimės ar dėl per greito ėjimo? Jei tai tik įprotis greitai vaikščioti, tai turint pakankamai laiko, galima pasimokyti vaikščioti lėtai, apžiūrint tas vietas, pro kurias praeini. Aš kai lankiau psichoterapiją, gydytojas tik nuėjus manęs visados klausdavo, ką aš mačiau ateinant, tai aš net amo netekdavau iš netikėtumo, nes nebūdavau nieko pastebėjusi, pro ką praėjau. po truputį išmokau žvalgytis ir nustebau, kad galima šimtus kartų praeiti pro gražų paminklą, įdomų medį ir jų nematyti. Įpročius reikia keisti sąmoningai galvojant ir save "auklėjant".