senokai čia pas jus buvau - užsikasiau darbais, namais, vaikų ligom ir pan.
Ir - paradoksas - atėjau taip pat su kažkokiom depresuojančiom nuotaikom, su kažkokia užplūdusia baisia savigaila, kaip mums tokioms sunku - vienoms, su namais-vaikais ant pečių............dėl ko?..........
jaučiuosi išsunkta kaip citrina nuo gyvenimo amžinom pareigom - prieš vaikus, jų poreikius, ligas, laisvalaikį........prieš du darbus.........pažiūriu į veidrodį ir pagalvoju - kaip aš beatrodau - akys sunykusios, be spindesio, šukuosena baisinė, rūbai........ - reikia rasti jėgų pasitempti, atsigauti - pavasaris ant nosies

Žinau, kad išauš naujas rytas ir vėl nosis pakėlsuios būsim stiprios, šaunios, viską iškenčiančios, bet kartais vėl pagalvosim - na kodėl mums taip

Pasiguosti taip pat neturiu kam - mamai nieko nesakau, kad nesinervintų, prieš vaikus taip pat turiu būti stipri ir linksma, draugėms taip pat retai kada išduodu tuos savo silpnumus........
