Kaip išgyventi išsiskyrimą

Nėra vienos taisyklės visiems atvejams. Skirtingos tos skyrybos, jausmų gyliai, jausmingumo skalės. Galima išsiskirti palyginti lengvai, bet tą skyrybų skausmą viduje nešiotis visą gyvenimą. Ir kas kart prisiminus tą žmogų, jausti maudulį krūtinėje, kai sukasi viduriuose ir spaudžia spazmai. Ne viskas pasimiršta taip, kaip norėtųsi.

aš tai manau, kad tie 4 mėnesiai tai nėra taip jau daug tuo labiau, kai tos skyrybos su va tokiu, kaip suprantu dėmesio vertu žmogum, o ne su kokiu lapausiu,kur galėtum pasakyt,kad va toks ir anoks jis buvo. Pastaruoju atveju būtų žyymmiiaiii lengviau. o dabar tai nebent sau galima pasakyt,kad ir kaip ten buvo, nu ne su lūzeriu buvau. Bet šito pasakymo prasmę suprasi kai jau pabaigs skaudėt linkiu kuo greičiau susidėlioti viską į stalčiukus

dekoju
na taip, dabar dar kazkaip skauda prisiminus kad ir paliko, tikrai kazko blogo pasakyt negaleciau, net tas budas - susirasyt visas neigiamas savybes ir kaip mantra kartot netinka, nes nieko blogo nesugalvoju

Sveikute, female na, prasei nmbaisesniu istoriju, tai galiu savo papasakoti Nezinau, ar ji tau atrodys baisesne, ar ne, juk kiekvienam savas skaudulys juodziausias atrodo...
O viskas prasidejo labai graziai. 9 klaseje atsirado vaikinas, kuris mane pamilo ir sieke metus. Is pradziu buvome draugai, sau nenorejau niekaip pripazinti,kad isimylejau, nes jauciausi labai pazeidziama... ir bijojau likti iskaudinta... O buvo viskas kone tobula.. geles, staigmenos, ranka rasyti laiskai, eilerasciai, istorijos, net neplonos knygutes apie mane parasytos ir jo meile man... Vadindavo deive, feja, Izide, dykumu gelele, angeleliu,sirdele ir t.t.... tiek originaliu komplimentu prigalvodavo, tiek imantriu ir netiketu zinuciu sulaukdavau kiekviena diena... Oi, visko buvo tiek daug ir taip grazu... taip tyra ir nekalta... Jis buvo nuostabus zmogus. Be galo rupestingas mylintis, svelnus, romantiskas, uzjauciantis... Skraidziau kaip ant sparnu, tik bijojau ta laime dziaugtis... bijojau ja prarasti... pati nepastebejau, kaip pradejau del jo stengtis, daryti rankomis darbelius ivairiausius, skanumynus... vis lepindavom vienas kita kazkuo... nei as, nei jis man nieko negailedavo... Viskas vyko labai letai ir nekaltai... Po metu draugystes mire jo tetis, taciau as ji taip is visos sielos palaikiau, kad mus si tragedija tik suartino ir tapom visiskai neisskiriami ir nedalomi... vienas be kito negaledavom, susitikdavom kiekviena diena, o dar ir mokemes toje pacioje klaseje... Taip ant sparnu, susikibus kartu prabego trys metai... Pamazu keitemes mes, keitesi musu jausmai, bet tikrai niekas nesilpnejo, kaip tik brendo ir stiprejo... Kurem kartu bendra ateiti, galvojom apie vaikucius, nuostabia seima, bendra gyvenima.. daug svajodavom, daug kalbedavomes ir tos temos niekada neissekdavo, nors kaip ir seniau, matydavomes kiekviena diena, nakvodavom kartu nuolat... Atejo universitetas, abu istojom sekmingai. Na, tada ir pasipyle nelaimes. Artimu zmoniu mirtys, ypac is jo puses... Jis keitesi, as jau nebesugebejau jo prakalbinti taip, kaip tada... Nezinojau, kas jam darosi... Kaip buvo skaudu ziureti, kaip pats brangiausias ir mylimiausias pasaulyje zmogus kencia, o as jam negaliu padeti... Kaip jis man vienakrt pasake, kad buti saltu ir visiskai bejausmiu zmogum yra kur kas lengviau nei kesti visa sita skausma. Taip, as neabejoju, kad taip yra lengviau, bet tai juk skaudina aplinkinius.. Pradejom ir pyktis, ir nesutarti, bet budavo ir nuostabiu akimirku, lyg viskas butu kaip buve ir nieko nebutu nutike... Sia vasara isvaziavom i uzsieni, ten kartu pagyvenom, buvo visko. Drugeliai skraide, zeme kilnojosi... Norejau su tuo zmogumi gyventi amzinai... Niekada neabejojau, kad tai MANO zmogus, kuri beprotiskai myliu... Norejau tik vieno. Amzinai buti su juo... Deja, mano noras nebuvo isklausytas... Kai grizom i Lietuva, pasijauciau nescia ( dar uzsieny jauciausi, bet tikrai nenorejau tuo patiketi). Pasidariau testa, ir tikrai,as Bijojau pasakyti Jam, nors ir tvirtai zinojau, kad tuo zmogumi pasitikiu, kad jis ne uz ka manes nepaliktu vienos tokiu atveju. O ka daryti, kartu spresim. Kaip tik planavom keltis gyventi kartu pagaliau,buvom susirade buta. Tikejau ir pasitikejau juo 100%. Juk tiek buvo kalbeta apie vaikucius, kaip jis man sakydavo:"kai busi nescia, as tave ant ranku nesiosiu, nieko neleisiu daryti, lepinsiu ir viska i lova nesiu. glostysiu ir buciuosiu pilveli bijosiu prisiliesti, nes nesiosi savy stebukla, toki trapu padareli" Na, ka, pasiryzau ir pasakiau. Ir ka jus sau galvojat? Galvojau, kad apsidziaugs, bet... Nesulaukiau jokios reakcijos.. Kaip tik turejom kita diena susitikti, jis neatvyko... Nieko nepranese, net nekele ragelio, kai skambinau.. tik vakare prisiskambinau... Ir ka? Nu problemos, negalejo, tiek to. Susitarem kita diena susitikti. Vel nepasirode. ir taip pusantros savaites. O as ir per lietu 4 val laukiau, ir visaip buvo.. Galu gale nuvaziavau i jo namus, skambinau.. Maciau, kad jis yra namie, verkiau jo laiptinej balsu kaukiau... po balkonu sukavau... Taip kokias 3 valandas klykavau, salau ant muriniu laiptu, visiskai praradus bet kokia savigarba, bet koki oruma.. ir tada net vakare neprisiskambinau jam, nes buvo pakeistas telefono numeris, skaipas ,fb uzblokuotas... Siaip ne taip su juo susisiekem bendrom jegom su mano mama... ir jis pasake, kad nenori vaiku, kad dar nori pagyvent, kad jo planai pasikeite ir nusprende, kad vaiku nori dar ne dabar. Dave uzuomina, kad daryciausi aborta ir tada gal viskas issisprestu... Sedejau pakraupus, issunkta ir masciau, kur dingo tas zmogus, kuri pamilau? kaip jis galejo taip pasikeisti ir pavirsti i toki monstra? visiskas bejausmis, kupinas tik pykcio ir pagiezos... as tiek del jo aukojausi, visa siela stengiausi padeti, kai jam buvo sunku, o jis nusisuko nuo manes tokia sunkia akimirka... Niekaip negalejau ir negaliu iki siol patiketi.. Is pradziu negalejau net verkti, po to jau klykiau, kaukiau nesavu balsu... skaudejo nesvietiskai... 5 metai kartu... Zmogus, kuri taip mylejau ir vis dar myliu taip mane isdave, taip sutrype,sugniuzde.. Zmogus, del kurio nedvejodama buciau gyvybe atidavusi, viska paaukojusi... Jei ne mama, buciau tiesiu taikymo nuo tilto sokus... ji nuveze mane i kriziu centra. Nelabai padejo, bet bent jau nepasidariau sau nieko.. Tada buvo dzin ir vaikas, kad nesioju savy gyvybe, viskas. maniau, kad tiesiog mirsiu is sielvarto. va taip tiesiog numirsiu, nes toks skausmas, taip kraujavo zaizda, kad negaliu zodziais apsakyti... maniau, kad nebeistversiu, kad nebegaliu daugiau.. Praejo 3 menesiai ir ne velnio nera lengviau. Zaizda vis dar kraujuoja, o sielvartas atrodo neissemiamas.. Kaip vandenynas, o tu tik po lasa graibai.. Verkiu kiekviena diena, negaliu neatverkti kazkiek valandu. Nieko nesinori daryti, nuo visko pykina, bloga. Kas padeda? tai supermama. cia sedziu kiekviena diena taip pat augantis mano ir busimas mazylis, kuris yra dalele to zmogaus, kuri vis dar taip myliu, kad net skauda... Maziuka irgi be proto myliu Zinau, kad jam kenkia stresai, kenkia mano toks saves zudymas, grauzimas ir zalojimas is vidaus, bet tiesiog kitaip negaliu... Ir tikrai galiu pasakyti, kad gal laikas zaizdu ir negydo, bet padeda pamirsti, pamazu blukina ir tolina prisiminimus.. Nors tai mane is vienos puses varo i nevilti, nes taip norisi prisiminti ta apkabinimo jausma, kai taip gera gera... bucinuku, prisilietimu skoni... aisku, tai saves kankinimas, bet... Tai buvo taip nuostabu... Rasiau as ir i sita foruma, guodziausi, bet mazai ir atsakymu sulaukiau.. Gal ne i ta skilti parasiau, gal jau ir atsibode tokios istorijos zmonems... nezinau...
Tikekimes, kad ir man po metu, kitu bent kazkiek palengves... Vis semiuosi is kazkur nauju minciu, skaitau visokias istorijas SM... taip norisi tos uzuojautos, kazkokiu patarimu gal, nezninau... Apie kitus vyrus, aisku, pagalvot net nenoriu, supykina iskart Bet ir vilciu nelabai turiu, kad kas nors mane pamils su vaiku ant ranku... nebent stipriai vyresnis ir su savo kraiteliu is pirmos santuokos.. Gal kvailoka taip galvoti, bet.... sunku butu ir patiketi... o ir as nemanau, kad sugebeciau dar taip myleti..
Temos autorei noreciau palinketi stiprybes, daug daug jegu, ryzto nugaleti visa skausma kuo greiciau Man dar padeda meiles istorijos, kurios buna kiekvieno "Ji" zurnalo numeryje. Laikinai, bet vis tiek kazkiek padeda. Tad sekmes kovojant su savo demonais
(na, ir daug prirasiau, turbut atsibos skaityti... )

vai.... bet... tavo istorijoj matau visai realų to vyro grįžimą...nu susisuko protelis žmogui konkrečiai

Pabliauti kiek reiks ir gyventi toliau

Na, visko gal ir gali buti, jei jis perzengtu savo baimes ir princious.. Jaunas vis delto, 21 metu, tai labai issigando ir i krumus move.. Jei nors kiek pabus sazines jausmas, tada gal ir gris, bet kol kas jo sazine tyli, matyt Todel labai jau abejoju su tais grizimais.. Zmogus paprastai gali keistis i bloga, bet itin retais atvejais keiciasi i gera...


Be to, kaip kazkuri is jusu cia pasakete apie kapinaites sirdyje... Daug diskusiju kilo, bet as manau, kda pas mane jos yra ir visada bus. Na, juk issiskiri su tokiu brangiu zmogumi, kuris tau reiskia viska, tai kaip negedeti? Jei santykiai buvo ilgi, rimti ir pakankamai grazus, tai neimanoma to zmogaus pamirsti nori nenori... Mano sirdyje visada bus vietele, skirta siai pirmajai ir stipriai meilei. kad ir kas nutiktu, kad ir kaip viskas susiklostytu.

Falandra, skaiciau tavo istorija ir verkiau. Man retai, taip buna.
Ar jus kartu studijuojat? Manau, gal jam galva apsisuko nuo kokios kursiokes. Ir, tas jo pasiulymas darytis aborta, ir gal busit kartu, tai tik begimas nuo atsakomybes manau as.
Miela mergaite, gyvenime taip buna. Na, kad nustoja vienas kuris is poros myleti.
Labai liudna, kad tavo jaunyste sutapo su motinyste. Bet, sito jau nepakeisi. Ziurek i prieki pozityviai. Busi jauna mama. Kai tavo drauges planuos leliukus, taviskis jau eis i mokykla. Kai draugiu vaikai prades eiti i mokykla, tavo jau studijuos. Ner to blogo, kas neisena i gera. Kai, supuosi savo mazyli skausmas pasimirs. Busi uzsiemusi, gal ir sunkiais rupesciais, bet kartu ir maloniais.
Ir patikek manim. Geru zmoniu yra daugiau negu blogu. Gal, ir tavo vaikinas nera toks blogas, tiesiog pasimete jausmuose. Issigando.
21 metai, tai tik pradzia gyvenimo. Sutiksi dar savo kelyje puikiu zmoniu. Esi gera, protinga, tikiu ir grazi panele. Nesibaigia gyvenimas su vieno zmogaus praradimu. Bet, sita suprasi veliau. Sekmes tau dideliausios!
P. s. Ir parasyk, kaip sekasi. Gal, galesim kuom patarti. Gal, paguosti, jei reikes.

Aciu labai, virga... Is tiesu, busiu jauna mama, dar ir studijuojanti mama, bet sito as ne kiek nebijau. Visada buvau labiau subrendus uz savo bendraamzius, niekada neradau su jais bendros kalbos,su vyresniais geriau sutardavau. O ir mano draugas atrode toks protingas, ismintingas, subrendes visada... Pasirodo, klydau... Tikiu, kad leliukas man atnes ne tik rupescius, bet ir begalini dziaugsma, laime... Tiesa, tikrai sunku, nes esu labai labai prisirisusi prie to zmogaus ir neabejoju, jog issigando, pasimete... Suprantu ir ji is dalies, taciau taip sunku patiketi, kad galejo tiesiog palikti tokioj situacijoj ir pabegti nuo atsakomybes... Ir labai labai noriu tiketi, kad yra daug geru zmoniu, nors siuo metu ir sunku patiketi kazkuo isvis geru bei sviesiu... Dabar viskas, ka darau, tai darau ir stengiuosi del to stebukliuko, kuris auga manyje Tikiuosi, kad jam suteiksiu tiek meiles, kiek tik sugebesiu... Ir visa meile, kuria jauciu to maziuko teveliui, perduosu mazyliui ir dar daugiau... Tad tikrai aciu uz palaikyma, man siuo metu jo kaip niekada truksta...
Papildyta:
beje, Female, kaip tau sekasi kovoti su liudesiu ir bristi is depresijos liuno?

Vajej Falandra, kokia istorija

manau kad tavo draugas gali sugryžti, nenubrauks tų kartu praleistų metų taip lengvai + vaikelis, ko nuoširdžiai ir linkiu, kad jam galvoje varžteliai sugryžtu į savo vietas ir susivoktų kad tikroji laimė ir gyvenimo prasmė tai ne buvimas laisvu ir gyvenimas "sau"..
ar po to karto jis mate tave? ar jis paaiskino kas nutiko?


šiandien jaučiuosiu geriau nei pirmą savaitę, bet ilgesys ir liūdesys vis dar pjauna iš vidaus. tik nežinau dėl ko sunku - ar dėl žmogaus netekimo, ar dėl "status" - vieniša - norisi švelnumo, artumo, žinojimo kad "kažkas" yra..

kokia tavo stiprybė, o tokia jauna esi! nežinau net kaip paguosti ir palaikyti, trūksta žodžių, neįmanoma įvardinti tokio poelgio šlykštumo ir žiaurumo, kaip jis patyręs daug netekčių gali būti toks abejingas.
tikiu pusiausvyra gyvenime - kad vienoj vietoj atėmęs Dievas atseikėja kitoj



Papildyta:
ar turi kas tave palaiko, su kuo išeiti iš namų prasiblaškyti, išsikalbėti?

Merginos kaip Jūs laikotės?

draugės eksas buvo visas subrendęs (na tipo statistiškai turėjo būt) 35 metų vyras ir tai paliko ją ,tik ne taip staiga kaip tave,bet esmė ta pati. gimus vaikui jį aplankė ir mamai (!) dovanų antešė litrą degtinės kai ta supyko,tas liko nesupratęs,nes tipo gerą nešė-finlandia na po kiek laiko draugė jį prisileido,bandė gyvent kartu,bet nieko nesigavo...Ai,ir gerai,akd nesigavo,nes dabar ji turi kitą,daug geresnį vyrą. Bet...Vat esmė tame,kad grįžta tie vyrai,nežinau kas tose smegenėlese susisuka,bet taip būna...
O tau tai lengvo laukimo Na,o tas tavo bernelis,vaiko tėtis... kažkaip manau,kad bandys grįžt o va tada jau tu turėsi sprendimą priimti