Mane daug merginų iš supermamos forumo guodė, dalino patarimus. Tačiau visa tai padėdavo tik akimirkai, vėliau vėl bliaudavau, negalėdavau gyventi, miegoti, valgyti, bendrauti. Skaudėjo ir fiziškai, ir dvasiškai. Artimieji galvojo, kad jau man protelis pasimaišė. Bet po kokių keturių mėnesių pradėjau "atsičiūkinti". Studijavau, todėl orientavausi tik į mokslus, kad likęs laikas būtų užkimštas, tai susiradau darbą. Kad dar labiau neturėčiau laiko verkti, pradėjau savanoriauti ir lankyti sporto klubą. Kimšau save visomis veiklomis, kad tik nereikėtų gyventi su Juo mintyse. Nebuvau laiminga, bet ir neleidau sau pasiduoti:)
Dabar viskas geriau. Pagaliau Jo man nebereikia, net pagalvoti apie jį nenoriu. Tai pats nuostabiausias jausmas, kai tampi laisva nuo tų nenormalių jausmų Jam. Gal tik skaudulys dėl pačio fakto, kad tave paliko, kai pati mylėjai, šiek tiek skaudina. Tačiau praėjus metams tikrai galiu pasakyti, kad viskas daug geriau.
Žinok, kad skaudėti turi. Kartais skaudės mažiau, kartais daugiau. O vieną dieną atsikelsi ir suprasi, kad nebėra to slegiančio akmens po kaklu, kad jau lengviau ir lengviau... Nei viena nenumirėm, išgyvensi ir tu







