toliau gali tik lengveti.
QUOTE(Abo @ 2014 01 01, 21:26)
nuo vasaros aš taip.
ir niekur nesikreipei pagalbos???
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 01, 19:29)
Ojei... tai jau tikrai ilgokai... negi nei kiek ne lengviau?
geriau, bet vistiek dar dusioje tustuma, dar labai skauda.
QUOTE(kanauninkė @ 2014 01 01, 19:32)
Nejau diedas toooks geras buvo?
neblogas. reikalas tame, kad as ji mylejau ir tebemyliu, buvau prisirisus, o man sunku atsiristi. kiekvienas esam skirtingas, skirtingai ir iskenciam. aisku, tai praeis, turi praeiti, bet dar nepraejo.
Papildyta:
QUOTE(Mute @ 2014 01 01, 19:40)
tai kad niekas cia nepades. laikas tik.
QUOTE(luaraa @ 2014 01 01, 19:37)
sveikos,man atrodo daug sunkiau yra kai jauti kazkokius jausmus bet reikia skirtis nes gyvenimas primena kosmara,jau dabar esu kosmines bukles,o dar tik pradzia:(
Aš tai myliu, man tai buvo geriausias laikas, geriausias vyras... o ar nebuvo lemta, ar aš kalta, ar jis kaltas, ar abu, ar apskritai nereikėjo draugauti.... šitų klausimų aš negaliu atsakyti. Man atrodė vienaip, jam kitaip. Jisai pasirinko kitą kelią, nespręsti problemų.
QUOTE(Abo @ 2014 01 01, 21:44)
tai kad niekas cia nepades. laikas tik.
nesakyk taip nes nebandei prasyt pagalbos. jei nuo vasaros dar vis asaros kiekviena diena, tai nera gerai
QUOTE(Mute @ 2014 01 01, 21:04)
nesakyk taip nes nebandei prasyt pagalbos. jei nuo vasaros dar vis asaros kiekviena diena, tai nera gerai
dabar tos asaros kitokios. pradzioj buvo isteriskos, dabar tokios paprastos, tiesiog liudesio, skausmo, kurios ima ir rieda, be jokiu draskymusi ar minciu, kodel, nugi kodel. kaip kad ziurint filma susigraudini, tai ir prisiminus ji taip pat. o prisimenu kasdien. galvoju kiekviena laisva akimirka. tai taip ir gaunasi. bet tikiu, kad ir tai praeis, juk turi praeiti.
Papildyta:
QUOTE(luaraa @ 2014 01 01, 19:37)
sveikos,man atrodo daug sunkiau yra kai jauti kazkokius jausmus bet reikia skirtis nes gyvenimas primena kosmara,jau dabar esu kosmines bukles,o dar tik pradzia:(
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 01, 20:20)
Aš tai myliu, man tai buvo geriausias laikas, geriausias vyras... o ar nebuvo lemta, ar aš kalta, ar jis kaltas, ar abu, ar apskritai nereikėjo draugauti.... šitų klausimų aš negaliu atsakyti. Man atrodė vienaip, jam kitaip. Jisai pasirinko kitą kelią, nespręsti problemų.
as tai manau, kad kiekvienam savas skausmas yra pats didziausias. tai visai nesvarbu skyrybu aplinkybes. visada gali buti daug skaudziau. bet ta zinia, kad gali buti ir blogiau, juk nepalengvina esamos situacijos ne trupucio.
isviso, galima sakyti, kad niekas nemire, nieko cia baisaus nenutiko, tiesiog eilini karta reikejo pasukti skirtingais keliais su kazkuo. ir reikia tik su tuo susitaikyti. vienas susitaiko labai lengvai, kitam tai uzsitesia. nelabai cia iseina turbut padeti ant svarstykliu, kad pasverti kiekviena varianta
Abo aš suprantu tave... universiteto laikais buvo sakykim ta pirma meilė ir išsiskyrimas buvo... irgi verkiau, irgi buvo visko, nors ne taip baisiai, kaip dabar, tuo metu pati žinojau, kad man netinkamas, bet vis tiek prisimindavau kasdien net ir metams praėjus, pradžioj aišku su emocijom, paskui be emocijų, bet vis tiek kasdien iki kol matyt šį sutikau. Net pačiai tos mintys buvo pabodę. Skausmas tikrai praeina su laiku, bet visiškai pamiršti tą žmogų gali padėti tik kita meilės istorija. O dabar apskritai bijau, kad liks didelis randas visam gyvenimui, vat dabar iš tikro bijau, kad niekas man nebebus taip giliai širdyje. Iš viso nežinojau, kad taip galima suskysti, galvodavau apie kitas moteris, kokios kvaišos, kaip ten galima prašyti būtų kartu, bandyti nepaleisti. O jau aš gi matai išeisiu iškelta galva, jei su manim nenorės būti. Kur tau... sakau kiek mūsų meilės istorijos pradžia buvo graži, dabar pabaiga tiek skaudi. Kaip diena ir naktis. Aš jutau, kad žmogus iš tikro kažko man nesako, kad kažko spręsti nenori, bet negalėjau įsivaizduoti, kad išsiskyrimas mane taip žiauriai paveiks.
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 01, 21:35)
Abo aš suprantu tave... universiteto laikais buvo sakykim ta pirma meilė ir išsiskyrimas buvo... irgi verkiau, irgi buvo visko, nors ne taip baisiai, kaip dabar, tuo metu pati žinojau, kad man netinkamas, bet vis tiek prisimindavau kasdien net ir metams praėjus, pradžioj aišku su emocijom, paskui be emocijų, bet vis tiek kasdien iki kol matyt šį sutikau. Net pačiai tos mintys buvo pabodę. Skausmas tikrai praeina su laiku, bet visiškai pamiršti tą žmogų gali padėti tik kita meilės istorija. O dabar apskritai bijau, kad liks didelis randas visam gyvenimui, vat dabar iš tikro bijau, kad niekas man nebebus taip giliai širdyje. Iš viso nežinojau, kad taip galima suskysti, galvodavau apie kitas moteris, kokios kvaišos, kaip ten galima prašyti būtų kartu, bandyti nepaleisti. O jau aš gi matai išeisiu iškelta galva, jei su manim nenorės būti. Kur tau... sakau kiek mūsų meilės istorijos pradžia buvo graži, dabar pabaiga tiek skaudi. Kaip diena ir naktis. Aš jutau, kad žmogus iš tikro kažko man nesako, kad kažko spręsti nenori, bet negalėjau įsivaizduoti, kad išsiskyrimas mane taip žiauriai paveiks.
Man irgi ne pirmas kartas, del to ir tikiu, del to ir laukiu, kad/kol praeis
si karta kitaip, si karta daug blogiau, nes viskas buvo daug tikriau, nesitikejau, kad taip ilgai uzsites, bet vistiek turiu vilties, kad tai praeis
o dabar belieka verkti, kai verkiasi ir galvoti, kai galvojasi, nieko cia jau nepakeisi manau
QUOTE(Abo @ 2014 01 01, 21:46)
Man irgi ne pirmas kartas, del to ir tikiu, del to ir laukiu, kad/kol praeis
si karta kitaip, si karta daug blogiau, nes viskas buvo daug tikriau, nesitikejau, kad taip ilgai uzsites, bet vistiek turiu vilties, kad tai praeis o dabar belieka verkti, kai verkiasi ir galvoti, kai galvojasi, nieko cia jau nepakeisi manau
si karta kitaip, si karta daug blogiau, nes viskas buvo daug tikriau, nesitikejau, kad taip ilgai uzsites, bet vistiek turiu vilties, kad tai praeis
o dabar belieka verkti, kai verkiasi ir galvoti, kai galvojasi, nieko cia jau nepakeisi manau Na tai Abo, aš tavo likimo draugė... taip, ir man šįkart viskas buvo tikriau, bet ir skausmas dabar tikresnis, ir visai stogelis pačiuožęs, ir visi manimi susirūpinę. Ir pati stengiuosi, bet va būna dienų kaip ši, kai jaučiuosi kaip mažas vaikas, paliktas vienas ir norisi tik verkti, verkti, verkti.
QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 01, 22:12)
Na tai Abo, aš tavo likimo draugė... taip, ir man šįkart viskas buvo tikriau, bet ir skausmas dabar tikresnis, ir visai stogelis pačiuožęs, ir visi manimi susirūpinę. Ir pati stengiuosi, bet va būna dienų kaip ši, kai jaučiuosi kaip mažas vaikas, paliktas vienas ir norisi tik verkti, verkti, verkti.
Tai va, ta baime, apie kuria tu rasei anksciau, kad neberasi tokio, su kuriuo bus taip gera ir tikra labiausia ir gniuzdo turbut. Taigi, galima sakyti, kad visgi pirmas kartas?
Skaiciau as tavo ankstesnes zinutes, kur rasei, apie pradzia, apie viska, mano situacija tokia pati. As niekad nebuciau pagalvojus, kad tai imanoma jausti. Geriau buciau ir nepajautus, tai ir toliau toje nezinioje ramiai sau gyvenciau
Ir verk, verk ir verk. Reikia kazkaip tai iskenteti. As bliaudavau net darbe. Budavo sunku nusiraminti. Produktyvumo is manes buvo nulis. Visiskai nesusikaupdavau. Dabar kai pagalvoju, taigi baisu. Visa laime, kad turiu nuostabius bendradarbius, turbut tik ju deka šiandien nesu bedarbe. Stogas tikrai buvo nuciuozes, bet dabar lyg ir atsistatineja. Nors vistiek dar kiekviena diena vidui kazkokie panikos priepoliai uzeina
QUOTE(Abo @ 2014 01 01, 22:41)
Ir verk, verk ir verk. Reikia kazkaip tai iskenteti. As bliaudavau net darbe. Budavo sunku nusiraminti. Produktyvumo is manes buvo nulis. Visiskai nesusikaupdavau. Dabar kai pagalvoju, taigi baisu. Visa laime, kad turiu nuostabius bendradarbius, turbut tik ju deka šiandien nesu bedarbe. Stogas tikrai buvo nuciuozes, bet dabar lyg ir atsistatineja. Nors vistiek dar kiekviena diena vidui kazkokie panikos priepoliai uzeina
Na va tas gyvenimas keistas. Atrodo vat poros draugauja, kurios lyg ir neturėtų draugauti, pykstasi, skiriasi ir net pagalvoji, kodėl jis vis dar kartu, bet vat kartu. O va čia atrodo atrandi savo žmogų, viskas tiesiog puiku, pamilsti, man skaudžiausia, kad visi lig vieno man sako, kaip čia dabar, juk jis ne toks žmogus, tokia meilę rodė, tokia graži pora buvote... o va baigiasi tuo, kad nebežinai, kas buvo tikra, kas ne. Man viskas išpuolė prieš šventes, tai aišku jos jau sugadintos, bet užtat nereikėjo į darbą, tikiuosi grįžti bent šiek tiek suėmusi save į rankas. Jau ir tai matė kolegos, kad man kažkas negerai, kalbėti aš negalėjau, nes nenorėjau darbe raudoti. Taip aš ir džiaugiuosi, kad labai palaiko visa šeima mane ir draugai, tik tai dar ir stumia į priekį. Tikrai stengiausi net ir būdama su juo gyventi savo gyvenimą, neatsiriboti, nebūti ta moterimi, kuri be vyro nieko nemato, turiu viską, jis nėra visas mano gyvenimas, bet vis vien neįsivaizdavau, kad taip žiauru gali būti.
