Kaip išgyventi išsiskyrimą

Susiimk ir susirask kuo daugiau veiklos, mokykis, dirbk, užsirašyk į sporto klubą ar šokius. Tada neturėsi laiko galvoti apie blogus dalykus

Dabar - grimsi į savo liūdesio dugną ir bus labai sunku. Bet, jei neleisi sau išgedėti iki galo - taip ir neatsisveikinsi su praeitimi, nepradėsi naujo etapo. Kiek laiko tau prireiks - niekas negali pasakyti, savaitė - dar visai nedaug..

Kas gali padėti? Gal žinojimas, kad visa tai kada nors baigsis. Pragiedrės, audros liausis, naktis nebus amžina. Jei liūdna - ir liūdėk, neapgaudinėk savęs ir kitų dirbtinėm emocijom, tas niekur neveda. Nesinori niekur eiti - ir neik. Norisi išsilieti - rašyk, čia ar kitur; kalbėk su žmonėmis, kurie palaiko. Neskubėk su naujais santykiais. Verksi septynias naktis - aštuntą jau bus lengviau, o jei, priešingai, bandysi skausmą "numarinti" sau primestom veiklom, apsimestiniu stiprumu - jis niekur nedings, tik smogs dar didesne jėga.

Laikykis

Aš tokį siaubą išgyvenau prieš metus. Draugystė buvo tikrai trumpa, vos poros mėnesių, bet per emocijas trenkė beprotiškai stipriai. Man taip retai kas patinka, sunkiai prisileidžiu kitus žmones. Buvau jau pajaukinta ir jis nusprendė, kad jam geriau vienam. Negaliu apsakyti, kaip man skaudėjo, kad aš nesu su juo. Metų ir toli gražu nebe 20, bet esu apsiverkusi ir viduryje parduotuvės, nes nebesilaikiau. Apie namus išvis patyliu, kiekvieną rytą atsikeldavau aptinusiomis akimis. Kai kada nesusilaikydama parašydavau jam SMS, kartą parašiau laišką. Niekada neprašiau, kad jis persigalvotų, suprantu, kad per prievartą mielas nebūsi ir apskritai po pasakymo, kad "nenoriu su tavimi būti" aš vis tiek negalėčiau žiūrėti į jį taip, kaip anksčiau. Tiesiog atrodydavo, kad palengvės, bet tos parašymo dienos būdavo dar labiau aplaistytos ašaromis. Ir dabar, kai tai prisimenu ir rašau nėra labai gera, ašaros nori kauptis. Kas man padėjo? Man visuomet ateina riba, kai pasidaro savęs gaila. Susipažinom mes internete, iš kurio po susitikimo su juo greitai ir išsiregistravau. Grįžau atgal. Guodžiausi nepažįstamiems žmonėms, rašydavau ir verkdavau. Dabar tai atrodo kiek juokinga, bet ir tų žmonių pasisakymuose rasdavau sau kažkiek stiprybės ir gerų minčių. Galiausiai po dviejų savaičių ašarojimo susitikau su vienu vaikinu. Jam taip niekada ir nesiguodžiau. Iškart po pirmo susitikimo pasijutau euforijoje, kaip labai jis man patiko, visą širdągraužį nuėmė tą patį vakarą. Su juo ilgai nebuvau ir taip pasižiūrėjus atgal man tasai mane pirmiau palikęs vaikinas, kiek aš jį pažinau, yra labiausiai man tikęs iki šiol sutiktas vyras. Bet kai jau emocijos kitokios, suprantu, kad niekas nėra vertas ašarų, išmokau labiau vertinti save, galbūt ir savigarbos daugiau atsirado, radau sau mielų užsiėmimų, pasikeitė kai kuriais klausimais mano nuomonė ir elgesys (mano požiūriu į gerą), viduje aš paaugau. Bet kokiu atveju aš manau, kad nieko nevyksta šiaip sau. Esu jau kartą labai norėjusi būti su vienu vaikinu, kelis metus apie jį pragalvojusi, bet kai labiau jį pažinau, kai turėjau galimybę su juo po tiek metų laukimo būti, to visiškai nebenorėjau. Ir norai turi būti atsargūs, gal kai kada geriau dėl jų ir nekovoti. Nežinau, ar aš su tuo pačiu vyru po kelių metų būčiau tokia pat laiminga, gal kažkas mane tiesiog apsaugojo.
Female, žinau, kad dabar sunku, bet viskas ik į gerą . Svarbu neužsiciklinti mintimis apie tą žmogų kaip jau patį nerealiausią ir patį geriausią. Na vien jau tuo, kad jis nenori su jumis būti jis jums jau nėra geras. Labiausiai man gaila, kai žmonės užsiciklina, sudievina kitą žmogų, nesukuria dėl to laimingų kitų santykių arba sukūrę šeimas galvoja, kad su kažkuo kitu būtų buvę laimingesni. Iš tiesų gaila, kai kitas žmogus yra pajėgus nunešti viso gyvenimo laimę. Aišku, nė velnio jis nepajėgus, mes patys jam tokių galių suteikiame. Šiai dienai aš esu laiminga, tikiu, kad tokia būsiu ir ateityje, niekuomet nelyginu sutikto žmogaus su prieš tai mylėtu ir tikrai neleisiu savo laimės kažkam išsinešti. To palinkėsiu ir jums

is principo tai taip - pries veja nepapusi

O man sis posakis kvailas. Nebent isimtis yra artimi zmones, kurie jau ilsisi amzinybeje. Bet tik ne buvusios meiles . Dabar net prisiminti nieko nenoriu is praeities, kada sutikdavau, galvodavau - kur buvo mano akys ir protas. Tai kad sirdyje pas mane kapinaiciu buvusiems tikrai nera .
O del autores dabartines busenos tai cia normalus dalykas, savaite labai mazas laiko tarpas, kad sienom nelipt. Jau senai igrisusi fraze ''laikas gydo'', bet tik tai ir duos rezultatu. Ir daugiau laiko sau skirkit, pasilepinimui, grozio procedurom, masazui, begiojimui... Sutiksit kita vyra, o sis laikotarpis tik niurus tarpas jusu gyvenime .

Oho, ziuriu sveiko mastymo trukumas..., kad tokie isvedziojimai . Kai kazkada tai mylejau - jie buvo tikrai ne gaidziai( o kas pagal tave yra gaidys?), na jaunyste, kvailyste, niekada nedariau tragedijos is nesusiklosciusios meiles... Bet kazkaip pergyvenau, dabar turiu mylinti ir mylima vyra. Manau kiekvienam zmogui, tiek moteriskos lyties, tiek vyriskos, lemta nusidegti su pirmaja ar kelintaja meile. Bet kad savo ex'us laikyti kazkur ''sielos kamputyje kaip kazkokiose tai kapinaitese'' - nu mirtis agrastuose... . Jei tokios nesveikos ''kapinaites'' egzistuotu manyje - tikrai nesugebeciau myleti ir dziaugtis dabartimi.
Aplamai gyveni dabartyje, myli, ar galvoji Ramunita apie buvusius? Aciu Dievui , as ne, net nenoriu .

oi,ne negalvoju apie juos,bet jie nėra iš tų,kurių net nenoriu prisiminti ir negalvoju apie juos taip,kad kur buvo mano akys,galva ir protas Jie buvo ir tiek. Ir nei klaidos, nei ką.


Atropa belladonna,o patinkantį posakį,mintį,požiūri pavadinti kvailu/nesveiku tai čia ne įžeidimas ane? čia tipo norma

Dar galėčiau pridurti, kad jų buvimas tam tikru mūsų gyvenimo etapu atnešė vienokios ar kitokios patirties, galbūt kažko išmokė.
O prarasti žmogų, kurį myli mano nuomone yra tolygu tragedijai. Bent man taip buvo. Taip, aš išgyvenau tragedija ir tuo laikotarpiu buvo labai skaudu. Ir tai visiškai normali būsena. Aišku, dabar jau viskas praeityje ir aš laiminga su kitu žmogumi, kuri labai myliu, tačiau tada man viskas atrodė kaip pasaulio pabaiga.
O iš cambala pasisakymų man išvis nepanašu, kad ji būtų "nudegusi".

Kaip suprantu suaugus esat moteris? Taip? Ar vis dar "jis pirmas pradėjo" lygiu varot?
Sakyčiau, verta tas kapines širdy suart ir užsodint dailiu sodu su gėlynu - neliks tiek pykčio ir noro "gaidžiais" svaidytis

Kodel? Na mylejau kazkada toki( ne viena), del kurio ''lipau sienom''
po to, kai jis pasake, kad ''jis manes nebemyli... , arba taktiskiau, kad mes nereikalingi vienas kitam...'' Ir kas tada toliau?... Paverkslenau, gal menesi, gal daugiau, paskui atsirado kitas vyras, kuris parode demesi, ir kuriam as ''verkslenau, koks anas buvo geras''... O tas kitas yra mano vyras, as ji myliu...
Galiu pasakyti tik tiek, kad visada atrasi to ko ieskai, taip..., gyvvenime ne viskas taip klostosi kaio noiri, bet jei tau kazkas skirta - tai turi isgyventi .

tikrai taip. seniai visur rasoma: isgyventi, priimti ta gedejima, galu gale megautis, nes tai... praeis. skausmo etapa keicia pykcio arba kitokiu jausmu(tarkim atsalimo/abejingumo) etapas - tai rodo, kad jau einama toliau.
labai kvaila gydyti sielvarta bureliais, suniuku, o blogiausia - nauju zmogumi...nes nebutu net sazininga.
siaip is patrirties: kuo baisesnis atrode gedejimo laikas, tuo didesne nupstaba veliau apima: ir as SITAIP gedejau, o dabar SITAIP (radikaliai kitaip, visai lengvai ir abejingai) jauciuosi...! taigi, manau nereikia gniauzti jausmu, nereikia...labai retai gedejimas ir gedulo isgyvenimas perauga i rimta medicinine chemine depresija, kuomet hormonu skaicius keiciasi...

esu minejus kitose temose, kad yra keli mitai, kuriaisi visi aklai tiki, kuriuos proaguoja visokios pop-psichologijos.

tie mitai tai:
1. kuo greiciau pasinerk i veikla
2.isigyk gyvuneli
3. verkti negrazu
ir pats populiariausias...
4. ..laikas gydo zaizdas....
laikas nieko negydo, zmogus gydosi, arba - ne. todel yra zmoniu, kurie po 40m.tragedijos, reaguoja tarsi ji butu ivykusi vakar, o yra zmoniu, kurie teisingai isgyvena visus etapus, nors ir kiekvienas savo tempu...


Papildyta:
p.s. ir dar manau, kad visokie sportai ir grozio kaukes - tai tik tuomet kai norisi... o ne kai sporto metu norisi apsivemti, nes atejei per prievarta... jei norisi verkit miske ar po pagalve, gerai. nes jau uztenka mums to "pas mumis niekas neverkia, netgi moterys, nes visi mes stiprus" kulturos...

ir tas "sutiksiu geresni, tegul pasiunta" - ne visai sveika poza. tai ko zmogus kaltas, jei antrai pusei pasako: palieku, atleisk. tai dabar gyventi mele susiklijavus iki 90m? tik dziaukites nebegyvendami mele. tikrai, kaip atropa sakai, is daug ko galime pasidaryti pamokas. arba dovanas. arba tragedijas. viskas - nuo to pacio poziurio priklauso.

Kas jums,moterys,yra ?Jus del saves gyvenkit,o del kitu zmoniu,ne del vyru juk gyvenam.Negaliu net skaityti,kai taip kalbama .

Nemyli savo vyro,jei tau vienodai butu.