O jei į tą vienišumą pažiūrėt kaip į laikiną laisvę? O jei likimas leidžia tau pabuti vienai, laisvai ir nepriklausomai prieš pradedant kažką naują?
QUOTE(Deila* @ 2014 01 21, 10:34)
O jei į tą vienišumą pažiūrėt kaip į laikiną laisvę? O jei likimas leidžia tau pabuti vienai, laisvai ir nepriklausomai prieš pradedant kažką naują?
Matai Deila, kad jau pabuvau aš laisva ir nepriklausoma, jau tas likimas man tiek leido pribūti vienai, kad tiesiog atrodo jau kaip pasišaipymas. Ima ir apmaudas, ir pyktis. Aš šeimą norėjau jau kurti, manęs jau nebedomina lakstymai kažkokie, linksmybės, tai mano praeitas gyvenimo etapas, jis buvo smagus, bet jau praėjęs. Kai mes pradėjome draugauti, buvo toks vakaras, kai buvau gimtadienyje (be antrų pusių), mieste, kaip visada pasipuošusi, geros nuotaikos ir reikėjo spręsti klausimą, ar man pasilikti toliau, ar susitikti su juo. Atsakymas pats lengvai atėjo, nes nuoširdžiai pagalvojau, kad jau buvo šimtas tokių vakarų, kad nieko naujo aš nepamatysiu, nepatirsiu, kad dabar man jau kitų dalykų reikia, kad vakaras su juo man atstos geriausią barą, geriausią vakarėlį. Aš per tą laiką su juo, pati subrendau, man jau reikia kitų dalykų ir staiga vėl neva turiu džiaugtis laisve ir nepriklausomybe. Bet nuo ko? Nesijaučiau, aš nelaisva ar priklausoma, tiesiog natūraliai kitų dalykų jau nori.
Aišku, gi neverksiu kasdien, reikės su tuo dabar susitaikyti, bet tikrai nebuvo ir nėra mano pasirinkimas, kol kas nematau nieko teigiamo tame, apskritai į ateitį negalvoju, nes per daug skaudu, tiesiog apsiriboju šiandiena, kad va bent šiandien normaliai jausiuosi, kad šiandien kažką smagaus dėl savęs nuveiksiu.
Jei taip nutiko, reiškia taip turi būti. Suprantu, kad pikta, kad tu to nenori. Bet kad ir kaip bebūtų turi ieškoti kažkame teigiamų dalykų. Sunku bet turi.
Pykčiu, apatija ir savęs gailėjimu tu save naikini. Stenkis vėl atrasti kažką, kas tave džiugintų. Be to ir paramą turi. Stenkis priimti kitų pagalbą:artimųjų, draugų.
Paskaityk tą straipsnį, kur nuorodą įkeliau, tada suprasi, ką noriu pasakyti
Pykčiu, apatija ir savęs gailėjimu tu save naikini. Stenkis vėl atrasti kažką, kas tave džiugintų. Be to ir paramą turi. Stenkis priimti kitų pagalbą:artimųjų, draugų.
Paskaityk tą straipsnį, kur nuorodą įkeliau, tada suprasi, ką noriu pasakyti
QUOTE(Deila* @ 2014 01 21, 11:53)
Jei taip nutiko, reiškia taip turi būti. Suprantu, kad pikta, kad tu to nenori. Bet kad ir kaip bebūtų turi ieškoti kažkame teigiamų dalykų. Sunku bet turi.
Pykčiu, apatija ir savęs gailėjimu tu save naikini. Stenkis vėl atrasti kažką, kas tave džiugintų. Be to ir paramą turi. Stenkis priimti kitų pagalbą:artimųjų, draugų.
Paskaityk tą straipsnį, kur nuorodą įkeliau, tada suprasi, ką noriu pasakyti
Pykčiu, apatija ir savęs gailėjimu tu save naikini. Stenkis vėl atrasti kažką, kas tave džiugintų. Be to ir paramą turi. Stenkis priimti kitų pagalbą:artimųjų, draugų.
Paskaityk tą straipsnį, kur nuorodą įkeliau, tada suprasi, ką noriu pasakyti
Skaičiau Deilą, ir tavo įmestą, ir daugybę kitų... vieną yra suprasti, kitą tai pritaikyti. Suprasti aš daug ką suprantu, bet kaip sau jaustis neįsakysi, tik ir galima stengtis. Jau net erzina šitas žodis. Tai ir stengiuosi, gyvenu gi, nesėdžiu ir neraudu per dienas, va, kas žino pamato, tai pasako puikiai atrodai ir pan. Su mintim, va kokia tu atsigavusi, matyt tau jau viskas gerai. Bet širdies žaizdos taip greit negyja, viduje sugriauta viskas. Jei aš tai nustumiu nuo savęs, man pasireiškia per visokius nerimus, jei pripažįstu - skauda, pykstu, verkiu. Nėra manyje dar to susitaikymo... dar per mažai laiko.
Kiekvienos istorija unikali, bet tuo pačiu ir vienoda. O va pagijimo būdai - tai tikrai labai individualūs
Pasidalinsiu, kuo aš bandžiau gelbėtis. Visų pirma, ašaros. Tikrai nepatariu jų slopinti savyje, kaip ir liūdesio ar kitų emocijų, visvien anksčiau ar vėliau "pramuš" su kaupu. Paliktas žmogus jausmus išgyvena labai panašiai, kaip ir patyręs netektį, o tai jau rimti reikalai.
Kalbėti apie tai, pasakoti, dar ir dar kartą. Jei tuo metu nėra ko nors šalia, kalbėkite sau, balsu - kaip jaučiatės, ko bijote, sakykite viską, kad ant širdies guli. Darykite tai tol, kol pradės pykinti nuo tų pačių žodžių, istorijų, minčių.
Muzika - tai buvo mano terapija.
Kaip sakoma, iš akių - ir iš širdies. Trinkite lauk visus kontaktus. Apčiuopiamus daiktus patarčiau pradžiai ne išmesti, o paslėpti kur nors giliai giliai.
Ir žinoma, čia jau pabaigai - reikia būtinai atleisti tam žmogui. Iš pradžių nepavyks (o ir nereikia), nes kyla visokios kitokios emocijos, išskyrus atleidimą. Tačiau su laiku tai ateis - tada tyliai ir nuoširdžiai mintyse atleiskite tam žmogui, kuris sukėlė jums tiek daug skausmo, palinkėkite jam sėkmės gyvenime.
Jei pati nebūčiau to patyrusi, net negalėčiau įsivaizduoti, koks tai siaubingas jausmas, kai tavo meilės nebereikia tam, kuriam ji skirta. Šis patyrimas palieka pėdsaką ilgam, o gal ir visam laikui.
Bet..tuo gyvenimas juk nesibaigia. Stiprybės jums ir susitaikymo linkiu
Pasidalinsiu, kuo aš bandžiau gelbėtis. Visų pirma, ašaros. Tikrai nepatariu jų slopinti savyje, kaip ir liūdesio ar kitų emocijų, visvien anksčiau ar vėliau "pramuš" su kaupu. Paliktas žmogus jausmus išgyvena labai panašiai, kaip ir patyręs netektį, o tai jau rimti reikalai.
Kalbėti apie tai, pasakoti, dar ir dar kartą. Jei tuo metu nėra ko nors šalia, kalbėkite sau, balsu - kaip jaučiatės, ko bijote, sakykite viską, kad ant širdies guli. Darykite tai tol, kol pradės pykinti nuo tų pačių žodžių, istorijų, minčių.
Muzika - tai buvo mano terapija.
Kaip sakoma, iš akių - ir iš širdies. Trinkite lauk visus kontaktus. Apčiuopiamus daiktus patarčiau pradžiai ne išmesti, o paslėpti kur nors giliai giliai.
Ir žinoma, čia jau pabaigai - reikia būtinai atleisti tam žmogui. Iš pradžių nepavyks (o ir nereikia), nes kyla visokios kitokios emocijos, išskyrus atleidimą. Tačiau su laiku tai ateis - tada tyliai ir nuoširdžiai mintyse atleiskite tam žmogui, kuris sukėlė jums tiek daug skausmo, palinkėkite jam sėkmės gyvenime.
Jei pati nebūčiau to patyrusi, net negalėčiau įsivaizduoti, koks tai siaubingas jausmas, kai tavo meilės nebereikia tam, kuriam ji skirta. Šis patyrimas palieka pėdsaką ilgam, o gal ir visam laikui.
Bet..tuo gyvenimas juk nesibaigia. Stiprybės jums ir susitaikymo linkiu
QUOTE(snaigote @ 2014 01 21, 18:40)
Šis patyrimas palieka pėdsaką ilgam, o gal ir visam laikui.
Bet..tuo gyvenimas juk nesibaigia. Stiprybės jums ir susitaikymo linkiu
Bet..tuo gyvenimas juk nesibaigia. Stiprybės jums ir susitaikymo linkiu
Taip, todėl mane net erzina, kai man liepia kuo greičiau atsitiesti, aš suprantu, kad man linki gero ir nenori matyti kenčiančios, bet viduj tiesiog gniužulas, žaizda tokia, išoriškai galiu atrodyti, kad viskas man gerai, bet širdyje, kaip ir teisingai pasakei, pėdsakas liks ilgam. Daiktų visų suslėpti negaliu, jų tiesiog per daug, tai bandau nesureikšminti to, negaliu tik papuošalų nešioti dovanotų, šitai suslėpiau. Gyvenimas iš tiesų tęsiasi, kol kas toks labai liūdnas ir nykus
Simboliškai tikiuosi kartu su gamta atsigauti, kadangi tai prasidėjo tamsiausią metų mėnesį, tai tikiuosi su šviesiausiomis metų dienomis man viskas baigsis
Sveikos, merginos. Kaip visas jus puikiai suprantu. Mane irgi paliko vaikinas, prieš mėnesį. O viskas atrodo taip šviežia lyg būtų įvykę vakar..
QUOTE(snaigote @ 2014 01 21, 21:45)
Labai puikūs žodžiai
QUOTE(cukraus_vata @ 2014 01 22, 07:03)
Ar galiu ir aš į jūsų būrį, trečią kartą 
ir vis pati esu kalta, vis per savo kvailą galvą ir ilgą liežuvį nekenčiu savęs... šį kartą man tikrai neatleis... pati kalta nebegaliu kaip aš savęs nekenčiu
ir vis pati esu kalta, vis per savo kvailą galvą ir ilgą liežuvį nekenčiu savęs... šį kartą man tikrai neatleis... pati kalta nebegaliu kaip aš savęs nekenčiu Trečia kartą su tuo pačiu skiriesi ar skirtingu? Kodėl manai, kad pati kalta?
