QUOTE(Siaip111 @ 2014 01 27, 00:15)
O aš tai jau rimtai nebežinau, ar yra bent vienas būdas tai išgyventi. Laikas. Tai kiek to laiko reikia? Nes kol kas man ne geriau. Meilė niekur nedingo, savijauta nekokia, sapnai, prisiminimai kankina, pasirinkimą turiu arba verkti, arba kankintis su nerimo priepoliais. Jaučiu tuoj, kad visi kantrybę praras su manimi, nes man tooks aukos sindromas, lyg kokia Marija la delbario
Mes tada panašios, nes man tas pats... jau atrodo niekas tuoj su manim nebedraus... Ir nors, kad ir kaip kas sako, kad nėra čia mano vienos kaltė, aš negaliu taip negalvot... man vis atrodo, va žmogus stengėsi, nupirko tą mašiną, nes buvau sakius, kad be jos man ten nebus galimybių darbo rast..., o aš tada kaip ta princesė ant žirnio, man reikia didesnio miesto, man reikia to ano, na ir nusprendė, kad reikia skirtis, nes negalės man to duot... o ištikro nereikia man to didesnio miesto, tik norėjau, kad daugiau su manim išeitų kur, kad būtų kokia draugė ten... nors tas būtų su laiku atėję... dar ta jo draugo sms, kad palaiko jį ir jo sprendimą tikrai kaltės nesumažina...

bet jei myli, ar tokie dalykai neatleidžiami?