Kaip išgyventi išsiskyrimą

privalai kazkaip susitaikyti su tuo nebesvarbu jau ka tu jam jauti

Žinau, bet jausmai yra... kad jis ne kartu, nuo to man jie nedingsta ir viskas. Aš po darbo jo jau būdavau pasiilgusi, o dabar... suvokti, kad niekada nebegrįš jis...

Jausmai nedingsta niekur, kad ir kaip mes to norėtume - ir patarimų čia nėra, reikia išgyventi ir tiek.
Širdžiai sudaužytai sugyti reikia daug laiko ir pastangų. Ir negalvok 'kiek ilgai reikės laukti' - pamažu pamažu pradėsi jausti, kaip į tave grįžta gyvenimas. Iš pradžių labai trumpam, po to tas jausmas ilgės ilgės, galiausiai užpildys tave visą, pamatysi

Visiskai teisingai
Tik iki to pagerejimo reikia kazkaip istvert, o kaip?

Aš sau leidau tikrai ir nuoširdžiai viską išgedėti, išverkti, kalbėjimas labai padeda, be galo, kalbėti su visais, kuo daugiau kalbi tuo ant dūšios labiau lengvėja. Po skyrybų visą mėnesį buvau duobėj, visiškoj duobėj, nei dirbau, nei mokiaus, nei valgiau, nei gėriau. Kas labiausiai nustebino, bet daugiausia paramos ir palaikymo sulaukiau čia iš SM esančio žmogučio
Išgyvenančioms skausmą siūlau mąstyti (bent jau man tai padėjo):
1. geriau išsiskirti dabar (Jis ar taip ar taip nieko nejaučia, ir ilgainiui ta meilė tikrai neatsiras), nei vėliau - ypač po vestuvių, neduokdie dar su mažu vaiku ant rankų (o būna ir taip, ir taip yra daug sunkiau ir skaudžiau)
2. Jis yra nekaltas kad nieko Jums nejaučia. Prisiminkit kaip Jūs turėjot gerbėjų ir juos atstūmėt ir Jums tikrai nerūpėjo kito žmogaus jausmai.
3. Nelaiminga meilė tai ne pasaulio pabaiga - įvyksta daug kraupesniu dalykų - žūsta, miršta artimieji, suserga vėžiu, dingsta be žinios ir pan. O čia tik kažkoks vyras.
4. Net jeigu Jūsų didelėm pastangom pavyktų tą vyrą išlaikyti šalia - argi linkite sau būti su žmogumi, kuris nemyli Jūsų nuoširdžiai iš visos širdies, o Jį šalia Jūsų išlaiko tik Jūsų pastangos.

Žodžiu, man padėjo mąstymas kad gyvenime gali atsitikti daug baisesnių dalykų ir kažkokio vyro nenoras būti su manim yra toli gražu ne pasaulio pabaiga. Buvo pakilimų, buvo kritimų vėl atgal duobėn, bet stenkites surasti tą šiaudą, kas įžiebtų tą šviesą tunelio gale. Kai truputį pradėsit atsigaudinėt, pradėkit vaikščioti į pasimatymus su kitais vyrais. Pirmieji būna skausmingi, atrodo va šitas niekam tikęs, ne toks puikus kaip buvo anas, bet paskui viskas slopsta, ir kai atsiranda kitas vyras, nebūtinai įsimyli jį, bet bent yra su kuo į kiną nueiti, prieš miegą susirašyti, tuomet gyvenime atsiranda aušra ir grynas oras žodžiu, linkiu visoms stiprybės, įveikiau aš, įveiksit ir Jūs

O kada bandziau pasakyti - senai panelei tiesiog taip nepatiko, kad mano su dabartiniu vyru santyklius sumaise su s..., ir pradingo kuriam laikui. Jo, tau tik kosmetika ir uzsiimineti, daugiau tuscios smegenytes, nes mano fraze po 1.5 men kartoji.
Bet kokiu atveju sekmes susirasti sau verta lygiu partneri .

Taip, merginos, atrodo viską suprantu, pati dar sakydavau, kad vyras ne visas pasaulis, bet visa ta mano išmintis išnyko. Mane labai labai įskaudino, nepaisant to, dar praradimo jausmas brangaus žmogaus, kartais atrodo neištversiu viso to ir minčių, bijau, kad susirgsiu, nes fiziškai sustiprėjau, bet emociškai.. aš bijau eiti miegoti, nes bijau sapnuoti, bijau, kad neužmigsiu, bijau pabusti su besidaužančia širdimi, bijau tos apimančios panikos... nuoširdžiai negalvojau, kad taip įmanoma, esu protinga mergina atrodo, bet nu šitaip... tas žmogus neįsivaizduoja, ką padarė

oij kaip viskas gerai pazystama..
raminamuosius vartok. zinau, kad ner jie gerai, kai uzslopina emocijas, bet kai tu emociju ir skausmo tiek, kad nebegali pakelti, manau irgi nera gerai. as ikaldavau kokia tablietka, kai juodai blogai budavo, bet siaip stengiausi nepiktnaudziauti ir stengtis apsieit be ju kiek imanoma.
negi tau siuos metu nera baisesniu imanomu nutikt dalyku, nei kad vyro palikimas?
mane tik mastymas kad buna baisesniu dalyku isgelbejo.

Papildyta:
ir aisku butinai kalbek, su mama, su draugem, su bet kuo, kas galetu isklausyt, patart, paguost, liek visa skausma, viska kas ant sirdies guli, visas mintis, prisiminimus, desimt kartu ta pati per tapti, bet jeigu norisi viska apkalbet dar ir vienuolikta karta, tai pirmyn.

kodel tu ji vis kaltini? ka jis tokio tau padare? melavo, taip. bet tik tiek. galiausia visgi pasake teisybe ir isejo. kam ji kaltinti del to, ka pati jauti? del to, kad pati nesugebi susitvarkyti su savimi?


nu taip, buna. Afrikos vaikai va is bado mirsta ir ka? gal koks kitas sukretimas ir islaisvintu, leistu pamirsti sita skausma, bet pats mastymas, kad buna ir blogiau. tai aisku, kad buna. bet bent jau man tas nepadeda

Raminamųjų nebegeriu, mėnesį gal gėriau, nes tada iš viso buvo blogai, dabar ką, meilės jie man nepanaikins gi, ilgesio irgi ne, nepanikuoju ir neraudu ištisai, bet kai užeina blogumas, tai labai sunku...

Na matyt kiekvienas turi rasti savo metodą, aš ir taip esu iš stresuojančių ir jautrių žmonių, todėl koncentravimasis į tai, kas dar blogo gali nutikti, nežinau, ar man padėtų, asmeniškai šiuo metu su tokia nervų sistema, aš nepakelčiau, jaučiuosi kaip mažas vaikas šiuo metu.

Abo, padarė... ne pati susigalvojau susikurti šitą meilę, ne viena buvau šituose santykiuose, ne pati prisikūriau kažkokių vilčių ir ne pati sau taip pasidariau. Žinau, ką reiškia skirtis su žmogumi, ką reiškia nutraukti santykius, bet šį kartą... man padarė traumą visam gyvenimui, va todėl nesugebu susitvarkyti su savimi, todėl kaltinu. Ir dabar net nebandysiu vaidinti, kad ojojoi, aš matai esu geresnė, aš atleidžiu, jis gi nekaltas, sėkmės ir laimės jam Jis man jos taip ir nepalinkėjo... ai žinot, čia gi dabar neišpasakosi visko, visų smulkmenų, visų santykių, kodėl tokie tie jausmai... Jaučiu, ką jaučiu... ir meilė, ir ilgesys, ir pyktis, ir skausmas, visa paletė

aš irgi esu iš tų jautrių ir stresuojančių, o paliko dar ypač sunkiu laikotarpiu, kai griuvo visos sritys gyvenime ir jau šiaip nebuvau pačios stipriausios būsenos.
Nesakau koncentruotis į tai kas gali blogo nutikti, o galvoti, kad būna daug baisesnių dalykų, šalia kurių palikęs vyras atrodytų juokingai.

Papildyta:

del kaltinimo tai cia matyt tokia gedejimo stadija, veliau ateis gal supratimas, kad jis nekaltas del to, kad nebemyli jos daugiau. as irgi is pradziu kaltinau dabar tai tik abejingumas likes.

Ne taip mane supratai - kad sedet ir laukt kito sukretimo, ar galvot apie afrikos vaikus. Tiesiog pamegint kiek imanoma pagal situacija kuo adekvaciau suvokti, kad tai nera tas dalykas del ko reiktu numirti is sielvarto.
Vien kriminalus uztenka paskaityt, nezinau, va kad ir kaip autobusas pervaziuoja mociute su anuke - va cia tai tikra tragedija, tikiu kad galima isprotet, o del vyro.. ypac to kuris nebenori buti kartu taip isgyventi stipriai. mane geda pries save suimdavo tokiais momentais.