QUOTE(Angele @ 2014 04 11, 12:50)
Pasiūlymą tai gavo jis, tai mane čia vedasi. Supainiojom datas ir vaikus sutarėm, kad šiandien pažiūrės, o ryt nebus kam žiūrėti...
Ištikrųjų neinam niekur, nuo to nėjimo psichologiškai sunkiau.
Dėl kaukės, kai priminiau, kad važiuojant tyrimams pasiimtų kaukę sakė kiek galima ir kaukės nebesidės
Kaip pakeisti nusistatymą. Jaučiu didelį nuovargį dėl ilgo gydymo, dėl artėjančio ilgo gulėjimo ligoninėj, dėl priminimo, kad turi saugotis, o kaip tai pakeisti nebeišmanau...
Nori į baseiną pasitikrinti, kaip plaukiasi, to tai tikrai negalima, o kaip uždrausti. Gal mankšta kojom, dabar vėl sunkiau dėliojasi, nugriuvo, nusibrozdino...
Nepaguosiu, sunku su tais ligoniais, ypač vyrais, oi kaip sunku
Aš tai labai grubiai tokiais atvejais elgiuosi, sakau ok pirmyn, nenori gyvent nereikia, nu aš dar ir riebiau pavarau. Suaugęs žmogus turi suvokt pasekmes, ne vaiką ganyt, tau juk tris tenka, tau ir sunku, ir tu pavargsti, gal net labiau už tą liginį, jis tai ką atsiguls į ligoninę, o tau vaikai, namai, ligoninė. Žiūrėk savęs ir labai nenuolaidžiauk, paskui greit įprantam mes, kad va mumis pasirūpins, kiek įmanoma ir ligonis turi savim rūpintis, savęs žiūrėt. Prisiminiau, dar labai gerai veikia, tokių situacijų pakomentavimas gydytojui girdint, nes dažnai tai žmona gi, ką ji supranta. Tai va gydytojui sakai, užsimanė maniškis paplaukiot, gydytojas jau žinos kaip pasakyt, kad taptų aišku. Šiaip jokios saulės, jokių maudyniu gydymo metu ir dar po to reikia labai saugotis kelis metus, ypač pirmus penkis, kad neatkrist. Vienu žodžiu laikykis ir nenusileisk, nori lai daro, bet sakyk aš tame nedalyvauju, o už pasekmes ir atsakysi pats.