Nepritariu minčiai, kad diržu galima paauklėt. Pati turiu 14-metį sūnų, kuris ir rūkyt mėgino, ir išgeręs pareidavo namo retkarčiais. Jei būčiau paėmus diržą, tai dabar visai su juo nebesusišnekėčiau.

Po tokių jo pokštų geriausias poveikis būna pokalbis, atisėdę ramiai, be rėkimų ir šaukimų pasikalbam, papasakoju kai ką iš savo paauglystes laikotarpio, kad ir aš maištavau prieš tėvus, atrodė, kad jie manes nesupranta,kad norėjos viską išbandyt. Patariu neskubėt, kad viską dar suspės išmėgint, norės rūkyt, gert, tai niekas jam nedraus, bet tai turėtų būti vėliau, ne dabar. Kai pirmą kartą suradau cigaretes jo kišenėje, tai pasiūliau jam parūkyt kartu, nes aš pati parūkau. Dar ir dabar juokas ima, kai pamačiau jo iš nuostabos išplėstas akis, tipo mamai stogas turbūt nuvažiavo

Nepasekiosi kiekvieno žingsnio, bet kol kas nepareina namo prisirūkęs. Tik va sidro su draugais karts nuo karto paragauja, nors tai buna labai retai. Jis jau žino, kad man nereikia nė uostyt, kad vien iš akių suprantu, gėres jis ar ne. Viena laimė dar, kad neturi daug laiko po gatves bastytis, tik savaitgaliais, nes lanko kiekvieną dieną treniruotes. Geriau pasikalbėt, nei diržu auklėt. Man pačiai tėvai paauglystėj kartais taikydavo tokią auklėjimo priemonę... rezultatas būdavo priešingas, nieko nepadėdavo

tada tik pyktį ir nuoskaudą jausdavau