Riolita, mūsų mintys sutampa
Aš irgi pamąstau, kad norėčiau vis nuolat turėti krūvą tų pūkuotukų

Čia tokie
jausmai aplanko
Bet, aišku,
protu apmąsčius, tai nesinorėtų būti atsakingai už tuos mažučius ir prisiimti visus tuos veislyno, parodų ir kt. rūpesčius. O kur dar būtų širdies skausmas, juos atiduodant, žodžiu, ne kiekvienam skirta
Save buvau užkodavus taip: vaikai, žiūrėk, kur lauke jau pastebėdavo mažą šuniuką, ar kačiuką, tai aš prisižadėjau jų neliesti. Padėdavau, kad juos kažkaip išgelbėti, bet jeigu pati pradėdavau glostyti ir rūpintis - viskas, ateidavo atsakomybė ir meilė "Jis mano, privalau juo rūpintis, oi koks gražus, minkštas, oi kaip aš jį myliu....."

Taip į namus buvo parneštas ne vienas šuniukas vaikų džiaugsmui, po to prasidėdavo kova su jų ligom, kirminais, daiktų graužimu ir dovanojimu į kaimą ....