Diskusija apie auklėtus/neauklėtus vaikus

Apie kokias argumentus, tyrimus galima sneketi su zmogumi, kuris aiskina, kad norint daryti isvadas, reikia istirti visa zmonija ir psichologai vistiek ligoniai?

Galima šnekėti apie tų tyrimų patikimumą ir šimtaprocentiškumą arba kaip tik - nepatikimumą, kadangi žmogus labai sudėtingas individas ir ant kelių kurpalių visų nesumausi.
O dėl tų ligonių, tai pabrėžiu paskutinį kartą, nes daugiau kvailiems nekartosiu - tą pasakiau ne aš, o psichologas pats, teigdamas, kad anot psichologų, psichologai tai žmonės, kurie patys turi daug problemų, dėl to jas ir nagrinėja.
O apie ligonius tamsta jau pati išmąstei, matyt pagal savo nuostatas būkles, nežinau, pati geriau žinai, kodėl tokie žodžiai ant liežuvio galo

Niekur per google nerandu.Gal zinot,kur gali buti parasyta kazkokios higienos normos,kad pradinuko berniuko plaukai per ilgi ir rasant tipo uzkrenta ant akuciu.Ar gali I klase atejus higieniste prie to prisikabinti?Milijnai vaiku gi vaiksto ilgais plaukuciais.Kazkaips idomu pasidare.

Niekur negirdėjau, kažkokios sovietinės normos . Bet gal tikrai dėl vaiko gėrovės pastabą padarė, gal tikrai lenda į akytes .

Kad padare,tai nieko tokio,viskas gerai,jau ir taip butu laikas kazkiek pakirpti.Bet buvo kalba aplamai trumpai nukirpti.Paskambinau,isdesciau visa situacija,kaip ir supratom viena kita.Man tik keista,kad ji prilipino,jog I mokykla ateina higieniste ir duodadel to pastabas.Nu niekur tu ju punktu nerandu.Ai,gal issigalvojo.

Savaitgalį turėjau garbės pastebėti vaiką, kuris auginamas pagal naujausias teisingo auginimo teorijas. Tėvai labai daug domisi, kaip tinkamai bendrauti su vaiku, kaip su juo užsiimti, perka knygutes, vaikšto į kursus... tokio absurdo seniai nebuvau mačiusi. Vaikui dabar 5 su viršum. Atsisėda prie stalo, apčiupinėja ir vos ne aplaižo viską, kas sukelia susidomėjimą, ir padeda atgal. Tėveliai šypsosi ir ramiu balsu, žiūrėdami vaikučiui tiesiai į akis (atsitūpę, kad būtų vienam lygy, kaip pagal taisykles priklauso), sako "taip negražu, mažuti", paglosto galvytę, apkabina, ir sėda toliau ramiai prie stalo. "Mažutis" apsidairo, ir eina prie sekančio "bliūdo" ieškot ko nors skanaus. Tėvai nieko nebesako (matyt jaučiasi pareigą atlikę ir dabar jau ramiai laukia, kol "mažučiui" dašus, apie ką jie čia. Gerai dar kad iš lėkštės tiesiai nieko neėmė, tai kiek buvau įsidėjus, tiek ir užteko.

Vaikas taip pat auginamas dvasia "tu neprivalai duoti savo daiktų, jei nenori". Atsineša kuprinę, pilną mašinyčių ir kitokių "lobių". Prieina mano vaikas tiesiog pažiūrėt. Tas baisiausiai išsigandęs puola visus daiktus saugot ir kraut atgal Maniškis (3 m.) sako "gal gali duoti ir man vieną pažiūrėt?" Anas jau panikoje, kiša viską kuo greičiau, dar ir nugara užstoja, kad neduok die nepaimtų Man jau juokas pradėjo imt, pasiėmiau savąjį ir nuėjom mes žaist kitą žaidimą. Tėveliai sėdėjo šalia ir šypsojosi Finale vietoje to, kad su mumis eitų žaist, vaikas visą vakarą prasėdėjo ant kuprinės (tiesiogine ta žodžio prasme) ir "prasaugojo" tai, kas niekam nebebuvo įdomu.

Nu čia tik pora tokių ryškiausių epiozodų, visumoj galiu pasakyti, kad knygos aniems nepadėjo

Oi kokia tyla po Hmmm... komentaro, žodžių pritrūkot.

Aš pasikartosiu, jau sakiau, kad viskas būna gražu, na tie mamų žodžiai , kaip ir šitoj temoj, kad va to negalima, šito negalima nu ten apie traumavimus ir t.t., reikia taip ir ne kitaip, aš tai jau ne ne , jokiu būdu neužplosiu ranka per užpakalį, mano vaikai puikūs, JIE MANĘS KLAUSO, visi žavisi, namuose gerai sutariam, jie mandagūs, išauklėti ir t.t., viskas iki tol gražu, kol realybėje tuos vaikučius sutinki. Sakau tai iš asmeninės patirties. Kai pasiklausius tokių ale labai jau pozityvaus auklėjimo patirčių, iš tikrųjų net pavydu pasidarydavo, kad va kaip faina. Užtekdavo pamatyti realybėje tuos vaikus ir nuomonė pasikeisdavo. Elgesys kaip ir Hmmm... pavyzdyje, čia dar nieko, man buvo, kai vaikas atlėkęs iš mano lėkštutės ėmė tortą rankom ir užgėrė mano arbata, ją išpildamas. Tėvai šypsojosi... Taigi vaikas. Irgi panašiai pasistatė ,,akių lygyje'' aiškino, tas vaikas nubėgo dar nebaigus tai mamai kalbėti, o paskui krėtė tokias nesamones, kad mes važiuodami namo galvojom, visdelto kokie geri mūsų vaikai, nors šiaip priekaištų jiems turim.
Aš net neabejoju, kad Hmmm... pavyzdyje paminėti tėvai drąsiai ateitų į šitą temą ir aiškintų, kaip jie šauniai auklėja savo vaiką ir koks jis puikus auga. Jie net nesupranta ką jis blogai daro. Aš tiesiog tam tikru laiku supratau, kad pas tėvus yra skirtingas požiūris į tokius dalykus kaip išauklėtas vaikas.

Pridesiu viena pastebejima: dazniausiai temose apie anytas, apie tevus blogai atsiliepia ir i suns dienas deda tos oponentes, kurios buvo augintos va taip-super duper humaniskai, kurioms buvo leista absoliuciai viskas, net lipti ant stalo ir kakoti.

Kai perliankiama lazda, tai irgi nesveika. Iš serijos "iš didelio rašto- išėjo iš krašto". Man tai čia visiškas vaiko neauklėjimas . Nereikia eiti į kraštutinumus- diržas vs visiškas vaiko neauklėjimas . Yra ir tarpinių stotelių .

Aimeja labia graziai uzbaige savo posta-pas tevus skirtingas supratimas apie isaukleta-neisaukleta vaika.
Jos ir Hmm aprasytais atvejais tevams atrodo,kad ju vaikas isaukletas.Bet dabar tie vaikai dar mazi,o kazi kaip bus auklejami,kaip jiems bus po kokia 12-15 metu

Labai teisingas straipsnis ir pavyzdys panašus kaip kažkuri su mašinytėm rašė

http://www.lrytas.lt...baustu-kiti.htm
Mušimas, tai ne auklėjimas, o dresiravimas. Visi gyvi padarai bijo skausmo. Tačiau mušdami, sustabdome vaiką tik tam tikram laikui.

Vėliau, įsitikinęs jūsų nėra netoliese, vaikas darys tą patį. Įsivaizduokime situaciją, kai vyresnis brolis suduoda sesei, tuomet prieina tėvas ir sako, „aš tau dabar parodysiu, ką reiškia skriausti mažesnius“. Tuomet jis nubaudžia vaiką. Ir ką jis padarė? Lygiai tą patį, ką ir vaikas prieš akimirką.
Kodėl tėvai, kurie mušimą laiko auklėjimo priemone, netoleruoja, kai vaikai mušasi kieme? Juk vadovaujantis tokia logika, mušti yra normalu, taip pasiekiamas rezultatas.

Iš tikrųjų rezultato mes nepasiekiame, mes tik suteikiame vaikui skausmo. Tada vaikas ima galvoti, kad sukelti skausmą kitam yra normalu. Matydamas tokį pavyzdį, jis skriaus mažesnį ir silpnesnį už save.

Ar numanot, kokį pažeminimą jaučia vaikas kai jį mušat viešoj vietoj? Įsivaizduokit, kad kažkas jums patiems numauna kelnes vidury gatvės ir prilupa. Koks jausmas? Vaikas jaučiasi tai pat, o pyktis ir neapykanta tik didėja.

Kartais tėvams gali atrodyti, kad mušami vaikai yra labai paklusnūs ir disciplinuoti. Tai tiesa, tačiau uždarę namų duris jie tampa pabaisomis.

O jūs tikra, kad tai yra auklėjimas, o ne vaiko charakteris? Nes pvz. mano dukra svečiuose prasėdėtų man ant kelių ir neitų žaisti. Taip pat ir namie, jei būtų svečių ir kitų vaikų. Ir nesvarbu kaip aš ją skatinčiau tai daryti. Netgi viskas gali baigtis ašarom ir isterija. Tada dažniausiai anyta pareiškia, kad aš (!) netinkamai auklėju ir esu bloga mama.