Geriausias šuns draugas turėtų būt žmogus, bet kaip tą pasiekt, kiekvieno užduotis. Iš savo patirties galiu pasakyti, gal net kartosiuos. Visa socializacija pas mus vyksta parke tarp įvairiausių šunų veislių, amžiaus, įvairiausių žmonių-nuo vaikų iki suaugusių. Kai tai tampa kasdienybė, automatiškai tai tampa natūraliu dalyku, bet šeimininkas išlieka svarbiausias. Einant parku, jei pro šalį eina su kitu šunimi, maniškės net neprieina pasiuostyt. Čia kaip žmonėms, juk nepuolame prie kiekvieno sveikintis

Jų abiejų šunys taip nedomina kaip aš. Bet, jei tai būtų šuns vedimas su pavadėliu, be abejo, vaizdas būtų kitoks, todėl duodama laisvę aš įgyju šuns pasitikėjimą savimi. Jei belgę pasikviečiu greta, mažoji irgi atskuodžia, tarsi tai būtų taikoma jai ir eina iš paskos. Tai vėlgi pliusas auginant du šunis ir aišku jei antrajam yra iš ko mokytis. O kopijuoja viską

Tarp kitko. Turiu tokį pastebėjimą, na susidariau išvadą, kad šunys skiria veisles. Tarkim malinka mano jei kokios varžybos į šunis nereaguoja, bet jei pamato kitą malinka - kaklas tampa kaip žirafos, sustingsta ir iš akių nepaleidžia. O va vakar į dresūrą atvedė cvergiukę, tai gulėdama tiek įsižiūrėjo, kad tik priėjus ir užrėkus atsipeikėjo

savos nevedžiau, tai sakau gal sumaišė