Dabar turbūt užsitrauksiu daugelio nemalonę, bet tiek to, surizikuosiu, nes ne kartą iš nežindžiusios mamos yra tekę girdėti/skaityti "O, jei tik kas būtų mane laiku pabarę..."
*Skotuke*, tikrai barsiu! Žinau, kad nuovargis, žinau, kad sunku. Patikėk, tikrai žinau. Su dukra krokodilo ašaromis verkiau, kaip skaudėjo spenelius. Finna pasakojo, kad verkė, kai iš priešpienio pradėjo gamintis pienas, nes krūtys buvo akmeninės, degančios ir skaudančios. Bet tai yra daugelio žindyvių (ypač pirmakarčių) pradžia, per ją tikrai pereina ne viena ir ne dvi. O tu jau kalbi apie tai, kad nenori pasiduoti, nuleisti rankų, bet tai tik parodo, kad apie tai jau galvoji

Tavo vyro atseit palaikomieji žodžiai, kad nieko tokio ir mišinukas iš tikrųjų yra ne palaikymas, o kelio link pasidavimo klojimas

Nes jis turėtų sakyti "Brangioji, mes galim, mes kartu viską tikrai galim! Visi trys imsim ir pereisim per tą sunkią pradžią, aš tau padėsiu". Aš tikiu, kad jis nori tik geriausio ir taip pat yra pasimetęs ir pavargęs, bet tu imk ir pasakyk jam, kad tau kitokio palaikymo reikia

Juk iš esmės tau tereikia apsigydyti spenelius ir viskas! Tad nepasiduok, nekalbėk apie rankų nuleidimą, o daryk oro vonias, drėkink spenelius ir tikėk savimi, savo dukryte ir jūsų duetu
Viskas, galit dabar manęs nekęsti