PD, o gal tai branda
amberr., tai tu su jom ir nekalbėk tokiomis temomis, yra žmonių suprantančių, su jais galima produktyviai kalbėtis, su kitais dažniausiai laiko švaistymas, vistiek vargu ar supras apie ką eina kalba. Kai kurios nenori pripažinti (o gal net ir nesupranta), kad žinių neturi, sako, kad turi, kad žino, bet žodžiai su realybe stipriai nesutampa. Aš tokiais atvejais net neaušinu burnos, žinau, kad nieko nepakeisiu ir nematau jokio tikslo. Kalbu tik tada, kai matau, kad kažkam bus naudos arba su žmonėmis, kurie supranta, arba tada, kai mama labai labai nori žindyti, bet yra pasimetusi, nežino ką daryti, bet nori žinoti. O bendraminčių gali rasti ir daug. Pilna žinok labai sąmoningų, stipriai apsišvietusių mamų
imeldutia, gražu
De Paris, aš nieko nesakau dėl čiulptuko ir tikrai nesu prieš jį, jeigu jis duodamas laiku (kai kūdikis jau turi stiprius įgūdžius kaip reikia žįsti, viską teisingai moka), o iki tol gali čiulptukas didelių bėdų padaryti, nebūtinai, bet gali ir padaro. Kitu atveju, kai po valgymo skaudės spenelius, kai juos pažeis, neteisingai darant (nes, kai įgūdžių neturi, labai lengva įgauti neteisingus ir bandyti (.) čiulpti kaip čiulptuką), pripratus prie žinduko, nenorės imti krūties ir pan., nesiskųsk
Dėl spenelių skausmo, tepaliukų nevardinsiu, kompresų irgi nusipirkai, bet dar labai geras dalykas yra maitinimo pabaigoje išspausti truputį pieno ir aptepti juo spenelį ir aplink jį, ir kiek įmanoma pavaikščioti
sexovai 
, t.y. visai be nieko, daryti oro vonias

Tas gana greitai ir efektyviai gydo, oro vonios aišku dėl ko, o pienas, ypač jei gale žindymo bus riebesnis, turi ir antibakterinių savybių, ir visokių kitokių medžiagų, ir dar su tuo riebaliuku greitai užtaiso pažeidimus

Mano vienai draugei buvo stipriai pažeisti speneliai (net ir iki kraujo), išbandė ir kelis populiarius tepalus, nei vienas, pasak jos, nepadėjo taip efektyviai kaip šitas dalykas

Apie pirmas dienas namie. Atsimenu, grįžom mes iš ligoninės namo, užsisakėm picą, sėdim, krepšinį žiūrim, vaikas lovytėje miega

Sakiau, kad tai rojus žemėje
Apie fotografes. Mes net nesvarstėme galimybės fotografuotis namie, nes tiek visko, kiek turi studijoje, jos sakė, kad nepajėgtų atsivežti niekaip. Ten tiek rūbelių, tiek visokios "įrangos", gultukų, lopšiukų, ratukų ir t.t., kad nežinau kokios auto reiktų viskam sugabenti, o mums norėjosi kuo įvairiau. Ir kiekviena foto gavosi vis skirtinga, ir su rūbais kitais, ir aplinkoj vis kitokioj.
Mes drąsųs tėvai (mano dėka, MB atsargiai į daug ką pradžioje žiūrėjo

). Aišku, neprotingai netampėm, bet nuo pat pirmų dienų nebijojome niekur važinėti. Kai vaikui buvo trys dienos, nuvažiavome į senamiestį, padarėme gimimo liudijimą, pavažinėjome po senamiestį su vežimėliu, pasėdėjome lauko kavinėje (buvo rytas, žmonių aplink nebuvo). Aišku, mums ir oras, ir sezonas labai dėkingas buvo. Tada orai buvo pasakiški, karšta, vėjelio jokio. Ir nuo tos dienos kasdien į lauką einam (vieną dieną po gimimo tik nesam buvę, bet ne dėl oro, visokiu einam, o dėl to, kad buvo svečių iš toli, kažkaip užsisėdėjom, visokių reikalų, ir nebėjom jau vėlai), kasdien ir maudom (ir po dušu nuo 4 dienos, ir su ratu nuo maždaug mėnesio, ir į baseiną pradėjom 7sav.).
Dėl gyd vizitų kažkas klausė, pirmą kartą turėtų ateiti į namus, vėliau jau jūs eisit. Pas mus niekas nebuvo nei karto, aš taip nenorėjau, nes labai tingėjosi tik grįžus iš ligoninės butą tvarkytis

Mes pasiūlėme, kad atvažiuojame patys, abiems pusėms tas labai patiko