Alia tai dzieve dzieve kaip to pirmadienio su visa trečia doze sulaukt nesusirgus?
Gali būt ir skydliaukė, rimts.
Aš tai vis negaliu suvokti, kokiu būdu tas mano vyrs pasigavo tą kovidą. Kai praktiškai niekur neina. Visai. Ar gali būti nesergantis nešiotojas 
O tai darbe niekur jau nėjo visai?
Tai gal jumi klausyk aplinka jau ten toj "draugiškoj" šaly persismelkus,viskas ore sklando,virusas irgi 
Tik darbe. Kur nieks nesirgo ir nesusirgo.
Na, dar kirpykloj buvo. Prieš 10! dienų iki simptomų. Labai abejoju, kad tiek laiko nešiojosi. 3-4 dienos nuo kontakto, bent jau mano atveju. Ir dukros.
Todėl ir sakau, gal yra kurie platina, bet patys nesuserga
Katuk, toks besimptomis sirgikas buvo mano vyras. Vasarą, kai keliavom, darėsi testus, buvo neigiami. Tada, čia jau rudenį, kai įvedė privalomą testą prieš darbą, pasidarė testą - teigiamas. Prabuvo namie izoliacijoje visai be jokių simptomų. Tai dabar neaišku, sirgo, nesirgo. Tokius privalomai kaskažkiek laiko turėtų testuoti ir tirti, kas per “fruktai”.
Aš kadangi paskutinę savaitę matuojuos du kart dienoj
tai maniškė daugiau 36,5 nepakyla. Šiandien ryte buvo 36.
šaltoka vienok.
bet kardigano nugarą tik dabar baigiau. Nesiskuba kažkaip. O galėtų.
Nugi pats raštas objektyviai lėtas, nereikia nei ligų tam .
Šiandien sūnui ryte 2 kartus liepiau matuotis. 36 ir nepakilo. O jaučiasi toliau nekaip. Vakare buvo 37.2, vakar ryte 37.4.
Katuk, o tai tu savo vyriškį nuveži nuo durų iki durų darbo? Nes jeigu pats bent kiek eina, va tau ir kontaktas gatvėj. Valgyt visada nešasi, niekur neišeina/neišeinat? Į darbą joks interesantas neužeina? O besimptomių nešiotojų, aišku, kad yra. Dėl ko gi gąsdino, kad anūkų pas senelius nevežtų, nes, mol, tie besimptomiai gal užkrėsti...
Užbaigiau vakar apačią adata, iš pradžių keikiausi, nes labai jau ilgą siūlą reikėjo varstyt, o tas dar veliasi, susisuka... Tai tiek to džiugesio, kad pasimatuto jau galima buvo, man patiko. Ta prasme, kad jeigu dukra nenorės nešioti, tai aš apsidžiaugsiu, man nebus labai jau oversize . Bet nelabai dailiai man ta apačia atrodo, ar tik nereikės ardyt ir tobulint kažkaip. Nu tas ardymas susiuvimo tai neįmanomas, nebent įkirpti ir bandyti ištraukti siūlą, bet kai toks siūlas... Žodžiu, pasiliksiu pabaigai tą reikalą, jeigu turėsiu ūpo taisyti.
Klausiau Kurpienės apie emocinį valgymą. Toks liūdesėlis. Nu nes suprantu, kad kovydas visas mano maisto emocijas sugriaužė
O koėl liūdesėlis? Kad valgyt nebenori? Aš tai džiaugčiaus, kad man taip nutiktų.
Aš irgi klausiau. Dar truputį nebaigiau. Šiandienai pasilikau, nes vėliau klausiau, nei transliavo, o jau buvau pavargus.
Tiesą sakant niekaip nesuprantu man emocinis valgymas ar ne.
Kad kažkas smegenyse negerai, tai aišku, bet lyg ir ne visai tai ką ji pasakoja. Mano problema, kad būtent tų patarimų aš negaliu prisiverst įgyvendint.
Štai vis tik griebiausi, kaip skęstantis šiaudo - ir susimokėjau už jos pagrindinį 6 savaičių kursą. Galvojau gal susimokėsiu, tai bus papildoma motyvacija kažką daryti. Bet matyt paskubėjau, gal dar emociškai neatsigavus po paskutinio pralaimėjimo. Pirmą savaitę dar kaip ir ėmiausi, gal dar antrą kiek, o pakui vidinis pasipriešinimas smogė visa jėga. Vos tik išgirstu kokį patarimą ir pagalvoju, kaip čia įgyvendint, staiga pasielgiu priešingai. Net mano nieko nenorėjimo fone kildavo toks noras nueit iki parduotuvės ir prisipirkti pvz. ledų, ar kokių pyragų ir taip padarydavau. Arba valgyti net tuo laiku, pagal planą, arba dar kokią nesąmonę daryti. Finale gavos kad dar priaugau.
Restar, vyrs vaikšto pėsčias į darbą. Nemanau, kad prasilenkiant su žmogum spėja tas virusas įšokt kažkur, prilipt. Esam apkalbėję pačioj pradžioj, kad šitas virusas ore beveik neskraido, tik kol kalbi, kosti, dainuoji, max du metrai ir krenta žemėn. Todėl reikia kontakto bent 15 minučių ir glaudaus, t.y. pakankamai artimo. Aš pvz iš vyro gavau mašinoj 5 valandas sėdėdama. Nuo paviršių užsikrėsti šansas yr, bet nedidelis. Parduotuvėse vyras irgi nesilanko. Gal ir buvo į tokią kepyklėlę užėjęs. Su kauke, 5 minutėm. Aš daugiau kur einu. Todėl ir galvojau, kad nuo manęs vyrui, bent jau tas tris dienas, kol pati nesusirgau. Todėl realiausias užkratas-darbe, besimptomis.
Ai nu, dar yra ta delta atmaina, tas gal biškį kiitaip skraido bet pagal uoslės praradimą, pas mus greičiau klasika
Visai neseniai temoj rašiau, kad dauguma vienaip ar kitaip prasirgs šitu virusu, tai mažiau matyt reik galvot
Na gerai, izoliaciją aš baigiau. Pradedu gastroles
Kerpena, nežinau, kaip tau, bet kai maistas beskonis, aš labai greit pasisotinu. Ir nėra jokio poreikio kimšti toliau. Kažką, tiesiog, ko nesupranti.
Kava pvz karstelėjęs karštas vanduo. Arbata tiesiog karštas vanduo. Atnešė raugintų kopūstų, jaučiau tik druską. Sausainis tiesiog saldu. Jokio malonumo. Visai. Aš jau anksčiau įtariau, kad valgau daugiau iš noro pajaust kažką malonaus, o ne iš alkio.
Bet nežinau, kaip gaminsiu.... nu nes nežinosiu, ar skanu. Guodžia tik, kad ir vyras tas pat
O šiaip, Kerpena, reikia dirbt su savim, su savo sąmone. Aš irgi turiu laaabai daug vidinių prieštaravimų. T.y. noriu daryti priešingai. Nuo pat vaikystės tą turiu. Bet ieškau kompromisų, tariuosi su savim, kaip su vaiku, įkalbinėju, skatinu kažkaip. Bet labai neplaku, jei nepavyksta 
nu kas mane daugiau mylės, jei ne aš pati.
Kažkokioj kitoj paskaitoj girdėjau: reikia maždaug trijų savaičių, kad įgūdis taptų įpročiu. T.y. pirmiausia turi sąmoningai daryti veiksmą, o po to jis tampa nesąmoningu, įprastu. Jei netampa, mesk lauk, bandyk kitą.
Faktas, kad kontaktas buvo. Gal ne visada reikia ilgo visgi. Bet koks skirtumas nuo ko išties...
O ką Katukas rašo apie skonį - tip top taip pat jaučiausi. Kokie neskanūs anytos įduoti balandėliai buvo . Ir visa kita - liūdna buvo, kad net maiste negali atrast jokio malonumo, kai ir šiaip ne kažką savijauta. O pajutus skonį iškart šviesiau akyse tapo. Bet ne iškart pilnai sugrįžo, būdavo sugrįžta ir vėl dingsta.
Kad per 3 savaites susiformuoja nauji įpročiai - senas mitas. Nėra taip paprasta, deja. Ir visos tą žinom.
Patarimų neturėsiu, nes skirtingos mes. Man, pvz., niekada nekildavo noras eiti ir ko prisipirkti. Vien iš skūpumo . Pratusi palepinti save kukliau. Aš galiu rimto maisto padaugint (ir tai darau). Vakar, pvz, dideliausią porciją kugelio su grietinėlės ir šoninės padažu sukirtau, bet su tokiu malonumu, kad jis atperka visus blogumus . Kaip ir Kurpienė sako, kad geriau cigaretę su džiugesiu surūkyt nei salotos lapą susiraukusiam kramtyt. Tai nieko naujo, visas darbas su smegenim. Man iš Kurpienės patinka sistema ir nekategoriškumas. Kad viskas galima, bet ar verta? tai sau tą klausimą nuolat užduoti - verta . Na, aš tikrai buvau pribrendusi ir man labai per smegenis tada trenkė. O dabar tiesiog apsileidau, bet kol nesugrįžau į pradinį išgąsdinusį svorį, tol ir nedarau nieko rimčiau. Ai, o kursų viduryje man irgi buvo tipinė krizė, kai viską mesti norėjau (bet pas mane lyg buvo 11 sav kursai), bet būtent per tą paskaitą ir buvo apie tai kalbama . Ir dar vienas dalykas įstrigo - tiesiog kiekvieną dieną pagavoti, ką sau gero gali pdaryti, nors vieną dalyką. Gali būti susiję su maistu (pvz. užsimerkti kruopų iš vakaro ar pupelių kokių), bet tikrai nebūtinai - kuo save kitu galima pradžiuginti,
Kažkada, laikiausi tokios lieknųjų gurmanų sistemos, tai jie teigė, kad po pusmečio nauji įpročiais susiformuoja. bet mano patirtis parodė, kad net po 9 mėn nesusiformuoja.
Bet čia gal tikrai nuo žmogaus priklauso. Dabar pagalvojau, kad aš tikrai pamažu keičiuosi. Prisimenu, kaip sesuo po pusmečio mokslų Panevėžyje jau kalbėjo panevėžietiška tarme, o aš ir po 10 metų Vilniuje vis dar buvau atpažįstama, kaip "iš pa Utenas".
man regis ir nuo žmogaus ir nuo įpročių priklauso-jei tie nauji įpročiai svetimi žmogaus natūrai labai tai gali ir visai nesusiformuot stenkis nesistengęs
maiste ne tik įpročiai bet ir pomėgiai, nereik laužyt savęs labai, geriau pasirinkt artimiausius savo pomėgiams tik kiek sveikesnius
va kodėl man įgimtai mėsėdei labai keto tiko, o Ingriduškai veganizmas su desertukais
