
Va, koleginui 55 m., o sūnus vienmetis su Emiliu. Svarbu širdy dar ne ruduo.
Nu vsio, jau seniai po visko, nieko ten nelaikė, staigiai padarė ir paleido. Patenkinta.
Apie pagyvenusias mamas.... man kai MM dingo po šitos koronos, tai biškį buvau supanikavus, kaip kokia paauglė ką reikės daryt su tuo kūdikiu....ne ne ne, nenoriu nei bemeigių naktų, nei kg nešiojimų, nei darželių, nei mokyklų reikalų... aš visiškai ne supermamytė. Aš net anūkų nenoriu dar
Mano atveju būtų be galo sunku. Ir dėl to, ką Katukas surašė, ir dėl vietos visur/viskam trūkumo. Šiaip manau, kad man tai jau neįmanoma, esu visai rami, kad visi mano vaikai jau pagimdyti. Tačiau, jeigu įvyktų stebuklas - priimčiau jį ir net neabejoju, kad galų gale tai būtų džiaugsmas. Tiesiog kita alternatyva man nepriimtina visiškai... Tačiau prisinervinčiau juodai, galvodama ape viską į priekį... O šiaip į kitų leliukus pažiūrėti smagu ir visai džiaugsiuosi anūkais.
Na, sprendimas tikrai būtų nelengvas, bet bet kokiu, manau, kad tai yra visiškai asmeninis reikalas, gal ne vieno asmens, tų dviejų, kur procese dalyvavo bet tai neturėtų jaudinti nei vieno aplinkinio. Na, nebent grėstų žmonijos išnykimas čia ir dabar. Arba per didelis prieaugis, kaip Kinijoj
Tupiu namie, tik per langą retai pažiūriu. Šilta ir sausa . Nusprendžiau dieną pabūt gera ir atnešiau vyrui didelį puodą arbatos su persimonu. Man tai itin retai nutinka
. Vyras dirba šaltesniam kambary, truputį nustebau, kad nelabai džiugiai reaguoja. Padedu viską ant stalo, paimu tuščius puodelius, o jis man ir sako: tave visi mato
. Blyn. Gerai dar, kad nesusiruošiau pabučiuot
. Pats dirba kažin ką ir net nesimato, kad būtų koks meetas pas jį ant ekrano, o ir jau kuris laikas buvo tylu, galvojau, kad nebeposėdžiauja. Dar galvojau, kad jis, kaip visada, jeigu ir posėdžiauja, tai be kameros, o jeigu ir su kamera, tai pamatęs, kad ateinu - išsijungs. Aha, galvok iš naujo
.