Ai, pabuvo namie su planšete rami, o paskui kai baigėsi laikas, vėl ėmė cypaut iš skausmo, tai nusprendžiau, kad geriau be reikalo nuvažiuot, nei paskui nervintis ir ieškot ką daryt, kai praeina para po įvykio. Kur tada pakliūt
. Iš karto ten rentgeną padaro. Tai man ramiau, kai žinau, jeigu tik sumušimas, na, o lūžio atveju - draudimas praverčia. Na, ir apie visokius vaistus aš mažai išmanymo turiu. Gydytoja sako - duokit nuskausminamųjų. Klausiu - "Kokių?". "O tai ką geriat nuo galvos skausmo?". "Kad man labai retai skauda, pusę paracetamolio". "Tai tada tiek jums ir skauda"
. Liepė 5 dienas gert Ibuprofeną. Nebūčiau davus, nes iš kur man žinot...
Man vaikystėj tai paskartodavo uodegikaulio uždegimas. Gal irgi kada buvo sutrenktas, kas ten žino, gal peršaldavau. Tik pamenu, kai iš kaimo į Alytų važiuodavau autobusu šildymams su novokainu.
Vakar visgi po priėmimo ir po vakarienės nuėjau pėsčia iki bibliotekos (ot geras dalykas tie knygomatai, kai gali bet kuriuo metu atsiimti knygą), tiek ir tebuvo likę tų žingsnių. Jaučiuosi lyg Sizifo akmenį ridendama - kiekvieną dieną sugalvot, kur eit, kokį tikslą sugalvot, kad nebūtų taip nuobodu tik ratus apylinkėse sukt. Vakare jaučiuosi tokia patenknta vėl save įveikus, o kiekvieną rytą susivokiu - taigi vėl viskas iš naujo
. Antradienį ir ketvirtadienį būna paprasta, nes per treniruotę priskaičiuoja 3-4000, dar nuėjimas, parėjimas ir mažai trūksta. Dar šeštadienį pusė bėdos būna, nes varau į turgų, o tada mažę pas tikybos mokytoją vežu, tai per 45 min palei Nerį sugebu net kokius 6000 privaikščiot. O kitas 4 dienas
. Tai dabar dažniausiai lankomas objektas yra bibliotekos
, net 3. Tai užsisakau, tai grąžint einu po vieną knygą
. Vaikščiočiau pėsčia į darbą, jeigu reikėtų, bet kad ten dažniausiai reikia nuvežt ar pasiimti lagaminą su krūva daiktų mokymams...