METŲ mezginiai

Jei aš būčiau vietinė-aišku, kad gryni geriau. Bet jei teks paskubom grįžti, nereikalingi man tie RUB.

Vaikai mano dideli. Žinoma, kad jie svarbiau nei vyras bet vėlgi, jei tektų skubiai ir vyrui evakuotis, geriau, kad aš būčiau čia.

Dar viena problemytė-auto dokumentai ir numeriai pas RF (lietuviški) nors čia tokia gan lengvai išsprendžiama, bet vistiek nesinori, kad jie turėtų kozirį.

Kol sportavau, tai buvo taip gera susikoncentruoti į čia ir dabar, vien į savo kūno pojūčius, o tik grįžua - ir vėl neramios mintys,  naršau naujienų ir pan... Kažkaip atrodo nebepadoru ramiai kasdieniškai gyventi, kai vyksta tokie dalykai....

Aš  aptirpusi nuo ryto. Dar buvau nemačiusi naujienų, bet FB pamačiau klausimą apie Ingiduską ir iš karto supratau, kad kažkas atsitiko.

Dar šiandien į darbą iškvietė atvažiuoti, parašų reikėjo, tai susitikom su kolegėm, visos tos kalbos  dar padidino nerimą.

Niekada gyvent per daug nenorėjau, o dabar ypač norėčiau išnykimo be pėdsakų funkcijos.

Dar reikia apsispręst ar važiuoti pas tėvą kažkiek iš ten nuotoliniu būdu padirbt, ar ne . tėvas sako, kad gal nereikia, bet sesuo ir mano vyras spaudžia važiuot. O aš sėdžiu sustingusi, net dirbti negaliu.

Bet va katukui iš vis padėtis komplikuota, o Ingriduskai dar labiau.

Ingriduskai šiaip baisesnė padėtis. Pas mus kol.kas tfu tfu, tik vidiniai tokie pasvarstymai. Nu ir eilės prie valiiutos keityklų. Nusprendžiau kažkiek išsikeist, tai vienas bankas išvis uždarytas, antram žmonių daugiau nei vietos, trečiam pastovėjau ir baigėsi rubliai   nusprendžiau ryt laimę bandyt.

Kerpena, važiuok pas tėvą. Bele kokiu atveju, atstumai nėr dideli. O biškį įkvėpsi gamtos, bus ramiau. Ir tas poreikis palaikyti tėvui dvasią, galų gale atlikti reikalingus darbus,  tave sumobilizuos. Ir puikiai gi suvoki, kad išnykti tiesiog nepavyks  

Gamtos tai pas tėvą tiek pat, kiek ir čia.

O be pagrindinio darbo dar turiu šiokių tokių pasižadėjimų, kuriuos reikia sutvarkyti išvažiuojant. O man eiti, kalbėti su žmonėmis, dar sakyti, kad nepadarysiu, ko iš manęs laukia, labai sunki misija. Jei viso to nebūtų, tai tikrai važiuočiau. O tėvui nežinia,  ar tikrai padėsiu, nes jam gali būti  po to bėda, kad elektrą naudoju, vandenį - per ilgai kompą įjungus, per dažnai prausiuosi ir  pan.

pažiūrėjau Lietuvos ryto TV laidą, lyg ir gerokai ramiau pasidarė..Atsisėdau prie kompo- vėl neramu..

Aš atvirkščiai, buvau lyg ir apsiraminus, tai įsijungiau teliką     ​ 

Antroj mankštoj atbuvau. Kačialinau nugaros raumenis . Gal pravers gyvenime. Nenoriu niekur išnykt.

Šiandien net pora žmonių pamatę mano naująsias kojines, perklausė, ar jos mašina megztos. O aš vis nenufotknu nieko...

Džiaugiuosi, Restar, kad tu tokia gyvybinga.

Parodyk kojines.

Aš slapta paverkiau iš savo bejėgiškumo, dabar kiek geriau.

Kerpena   aš dažnai leidžiu sau paverkti, kartais net ne slapta  

šIandien dar neteko, bet dar ir ne vakaras...

O su  manim kažkas ne taip.

Mano dvylikametis sako - Niekada nemačiau,  kad tu verktum .Tu bent moki?