Kedų pasirinkimas DIDŽIULIS. Pėda ne problema, nes kedus ir vyrų kojoms gamina.
Kaip man patinka, kai žmonės geriau už mane viską žino 
. Ačiū už rūpestį. Man irgi atrodo, kad visko pilnos paduotuvės, kol nepradedu ko nors rinktis. (Bet aš ir nemėgstu nei ieškoti, nei rinktis.) Ne visi vyriški batai ant moteriškos kojos gerai jaučiasi . Dabar į kiemą lakstau su sūnaus išaugtais kedais (ir ne vieni dar laukia), puikūs patogumo prasme. Prie džinsų ir jokiu būdu ne prie suknelės . Nesistenkit manęs nei apauti, nei aprengti, please. Aš, Restar, didžiakojė ir aukštaūgė, man viskas gerai .
Restar, 
rimtai manau, kad puikiausiai savo bėdeles moki spręst pati, o jei reiks patarimo, tai taip ir parašysi.
Užtat aš pranešiojau savo maišinę suknę 
galėtų būt spalvos ne pelių, bet šiaip tai žiauriai patogu. Pėdkelnių turiu, ieškot nereik, spintas neseniai sutvarkiau, tai visos surikiuotos gražiausiai-imi, ir eini. Batai-tie patys kedai.
Nu kaip miela girdėti apie pėdkelnių netrūkumą ir visas gražiai sutvarkytas spintas. Man nežinau, kas turėtų nutikti, kad to imčiausi. O dar labiau - nemoku išlaikyti tos tvarkos. Bet ir vietos žiauriai neturiu... Aš laukiu retų įkvėpimo gūsių. Pratvarkau nors mažą kampuką ir tuo pasidžiaugiu. Dabar jau susikaupę tų kampukų ir mažai prošvaisčių turėt tam laiko ir noro. Šiandien teks ilgai padirbėt... Kitom dienom - reikės reabilitacijos nuo darbo 
.
Turiu tokią knygą japonės apie tvarką namuose. Kartais net kažką pritaikau
pVz ten yra, kaip reikia lankstyti ir laikyti pėdkelnes. Kad būt patogu rasti ir kad kuo ilgiau tarnautų.
Jeigu klausimas, kaip aš laikau-susuku į ritinėlius ir sustatau juos į dėžutę. Dėžutė gali stovėt kad ir atvirai, bo nes graži ir su dangteliu. Maniškė tai rūbinėj, turiu tokią prabangą. 
bet anuos namuos tieiog spintoj stovėjo. Atsidarai, ir viskas prieš akis-spalva, storis. Apatinius beje, irgi į ritinėlius suku. Tik juos laikau stalčiuke sustatytus
Bet apie VISAS gražiai sutvarkytas spintas-mitas. Nėr pas mane taip
Nenuvilk mano tikėjimo tavim ( ir svetimom tvarkingom spintom), katuk!
Labas rytas.
Man atrodo mano jauniausioji irgi tos pačios japonės sistema naudojasi. Jau prieš kelis metus užsiprašė, kad jos lentynoms dėžių nupirkti. Irgi suka viską į ritinėlius, kad matytųsi, tik išsitraukus.
Vakar buvo ilga ir labai emociškai sudėtinga diena. Po mėnesio ligos pamačiau mamą, teko nemažai pabūt. Tai realybė priartėjo visu baisumu. Per tą mėnesį, kol neleido matyt, tai kaip ir viskam - atbuko jausmai. Žinau, kad serga, bet kažkur viskas toli. Taip apibendrinus - mama dabar maždaug kaip dviejų metų vaikas, reikia, kad visą laką kažkas būtų prie jos. Kalba, bet susikalbėti nelabai išeina. Nesupranti, net pažįsta, ar ne. Kartais jau atrodo visai logiškai kažko klausia, net vardus pataiko, o paskui vėl pamatai, kad nuklydo į lankas, ir nežinia kas ten jos galvoje. Į tualetą lyg eina, bet ne visada viskas pavyksta. Gali sugalvoti, kažkur eiti, nesuprasi kur. Šviesioji dalis, kad ji tokia geranoriška. Nenervuota, nepikta, viskas jai gerai, šypsosi. Buvom parsivežę namo išprausti, tai klauso, nesispyrioja. O kiek žinau dažniausiai po insultų žmonės pasidaro pikti ir nervuoti. Dabar kažkiek pabus reabilitacijoj, kol kas nežinau, kiek ir kiek jai tas padės. Bent dabar kelis kartus per savaitę bus galima aplankyt.
Kerpena 
net sunku rast kokį žodį padrąsinimui. Linkiu tik neprarasti vilties ir tikėjimo
Sveikos,
vakar nusivariau visom prasmėm, ir sporte, ir darbe, tai miegojau pagaliau geriau ir negirdėjau žadintuvo, ir keltis nenorėjau. Šiandien teks varyti į žmones. Suknelės turbūt nesirinksiu . Žemą buvo gerai - turėjau visokių neblogai atrodančių moherinių megztinių, dabar neaišku, ką rengtis. Trumpom rankovėm dar nebūsiu, švarko nenoriu, reiks susižiūrėt, ar kokia ilgarankovė bliuskė prie ko nors tinka.
Kerpena - ištvermės ir ramybės . O reabilitacija kur - Utenoj? Važinėti kelis kartus per savaitę bus reikalų, bet turbūt keisitės? Gerai, kad visoje toje situacijoje yra ir pozityvių dalykų . Mano draugės tėtis būtent buvo (ir yra) labai piktas, mažai ką gali pats, pasakyti negali, tai draugės mamai viską atlaikyti, uf....
Kerpena
Restar, Vilniuje - sesuo čia suorganizavo su tam tikra pagalba. Šiaip turbūt net nebebūtų jai niekas tos reabilitacijos skyrę.
Man netoli, galiu pėsčia nueit. Ką vakar ir padariau vakare, nes kaip tik buvo ta lankymo diena.
O, tai tada super, patogu, kai arti, gal ir ta reabilitacija bent kiek rimtesnė. Aš į Kauną važinėjau, kas antrą dieną pas tėtį, tai traukiiu, dar galėdavau ir padirbti važiuodama. O kai jau paguldė į Alytų, tik 2 sykius per savaitę sugebėdavau nuvažiuot. Aišku, ir naudos iš to važiavimo jau buvo ne kažką, tik lėtas atsisveikinimas...
Kerpena, jeigu neskaičius, galiu paskolinti knygą ape smegenis, jų neuroplastiškumą, gebėjimą atsikurti (užkrit dabar pavadinimas), turėtų įkvėpti vilties, kad kažką galima padaryti ir tokioje situacijoje.
