METŲ mezginiai

Nėra taip, kaip atrodyt gali. Man intensyvus laikotarpis nuo rugsėjo per visus mokslo metus, tai pradžia būna entuziastinga, o pabaiga visada vienoda - nebedirbanti smegeninė. Ir darbe toks periodiškumas, o dar namie. Mano darbas man patinka, daug pliusų jame ir laisvės. Tiesiog yra taip, kad aš atostogauju tik 1 kartą metuose, niekur įdomiau neišvykstu per visus tuos darbo mėnesius ir į sezono pabaigą tiek visko prisikaupia. Nesiteisinsiu, kodėl. Kai kurios priežastys akivaizdžios, kai kurios ne. Per vaikų atostogas dar labiau pavargstu. Aš viską sąmoningai suvokiu ir tiek, kiek galiu, kiek leidžiu sau - prasidžiuginu kasdienybę/pasilengvinu ją, bet faktas tas, kad jau n metų gegužė tokia, tiesiog konstatuoju. (Pasikeis gal kiek, kai priimsim trečią darbuotoją - atranka paleista). Tiesa, pandemija tuo požiūriu buvo didelė dovana. Bet buvo kitų sunkumų. Užaugs vaikai - ilsėsiuosi daugiau. Jau per šias atostogas buvo planas bent kur palėkt su mašina ir vaikais. Aha    - sulūžo ilgakojis. Tiesa, mano mergička vis dar visur nešiojasi specialią pagalvėlę sėdėjimui su skyle - į muzikos mokyklą, į mokyklą, visur, kur einam, ar važiuojam, nes skauda jai sėdėti...

Ryt einam į pokalbį VJG, nei pasiruoši ,nei ką, jau patirta, bet yra vis tiek stresas, nes žinau, kad krisim žemyn dėl tikėjimo klausimų, tai jau iš anksto dėl to nefaina, galim ir už brūkšnio nukrist...

Ryt einam į pokalbį VJG, nei pasiruoši ,nei ką, jau patirta, bet yra vis tiek stresas, nes žinau, kad krisim žemyn dėl tikėjimo klausimų, tai jau iš anksto dėl to nefaina, galim ir už brūkšnio nukrist...

O kaip tas tikėjimas išmatuojamas - vykdoma kryžminė apklausa, kiek esate praktikuojantys, ar klausinėjama kokių nors teologinių subtilybių?

Šiaip aš dabar paskendusi tokiuose giliuose apmąstymuose, kas šiais laikais yra gera mokykla. Geros ilgainiui išsivysto į prestižines, kas reiškia, kad geri tėveliai ima norėti, kad jose bet kokia kaina mokytųsi jų vaikučiai. Kitaip tariant, pagrindiniu varikliu lyg ir tampa nebe pačių mokinių motyvacija ir ne mokytojų talentai. Na čia taip sutirštinus spalvas žinoma. Kadaise blogesnes mokyklas nuo geresnių buvo kažkiek galima atskirti net ir iš pirmo žvilgsnio – vienų pasieniai per pertraukas aptūpti rūkančiųjų, kitų – ne. Dabar "veipinimas" – dar klausimas kuriose gajesnis (nežinau kiek tiesos, bet teko girdėti, jog Vytauto Didžiojo gimnazijoje problema nevaldoma). Kaip tai mato jūsų vaikai, kurie jau gimnazistiško ar beveik gimnazistiško amžiaus? Kokios mokyklos šiais laikais yra geros iš vidaus, ne tik iš išorės?

Oi, Smalsute, labai giliai kapstai, aš šiuo atveju tiek negebu ir nesigilinu. Esu labai naivi, paprasta, pasitikiu, ką girdžiu iš žmonių, nors vienam tas svarbu, kitam - visai kitkas mokyklose, vienas vienoj mokykloj geriau pritampa, kitas - kitoj. Pasakysiu paprastai - man turbūt svarbi daugiau mažiau saugi/valdoma aplinka, kaip mokykla reaguoja į problemas, imasi jų prevencijos ir kokie vaikai renkasi į mokyklą. Nu ir į tas ala prestižines irgi visko prisirenka, būna klasių normalesnių, o būna  . tai šiuo atveju, vienas vaikas nori ten, kur jo draugai, kitas - kur brolis sako, kad gera mokykla . Tikrai žinau, kad bent jau į Jėzuitus neįstoja vaikai tų tėvų, kuriems nerūpi jokie mokslai, jokios vertybės ir pan. Taip grubiai tariant. Nors su turčių vaikeliais savi ypatumai, bet taip giliai nekapstysiu. Teko girdėti, kad ir VJG, ir VUG narkotikų gali laisvai gauti iš mokinių  . Naivuolė, neseniai sužinojau, kad ir mūsų aštuntoko klasėje VJG yra veipinančių. Ir būtent, pasiutę turčių vaikeliai  . Ir dar mokymo lygis visai svarbu.  Bet kaip čia pamatuot, mokytojų visur visokių yra... Žodžiu, per gilu man  .

O dėl tikėjimo, tai kiek pamenu, tai klausia apie pirmąją komuniją tikrai ir čia viskas paaiškėja iškart  , tada klausia, matyt, kaip žiūrim į tikėjimą. Nu ir aš žiūriu labai gerai, bet kaip paaiškint, kodėl neinu į bažnyčią, vaikų nekrikštiju su palankiu požiūriu  . Man labiausiai priimtinas protestantizmas ir manau, kad žmogus turi sąmoningai pats pasirinkti tikėjimą, kai tam pribręs. O vyras yra netikintis. Vaikui būna situaciniai klausimai, iš kurių išaiškėja jo, natūraliai, ir šeimos vertybės. Su tuo turėtų būti viskas gerai, bet kas ten žino, ką ta mergička sušnekės . 

Laba, 

Biškį įlindau paklaust. O vis tik kodėl netikinti šeima nori patekt į katalikišką mokyklą?🤔

Šiaip klausimas toks retorinis, bet vis tik. 

o Smalsutei tai pasakyčiau, kad mokykla gera ta, kur vaikui gerai. Ir “prestižinėse” gali būt blogai. Bet sutinku, kad aplinka irgi turi reikšmę. Mokytojai taip pat. Bent vienas pastebintis vaiką, įkvepiantis. 
Šiaip Vilniuj tokių mokyklų, kad galima būt tvirtai teigt - gera, nežinau. 
VVDG labai gera buvo mano vyriausiam. Licėjus puiki viduriniam. Šitie kažkaip va surado ten savo vietą. Mažiausiai net nežinau, neutraliai gal, nors pačia mokykla aš džiaugiuosi. Va, po stojamųjų bus matyt, kas toliau. 

Nitės kažkaip šiandien pasigedau. Ėmė va taip ir atėjo į galvą😀

Darbai prispaudę šiaip ir mane. Ir labai šilumos laukiu🥰

Nepasisekė man gaut tikinčio vyro, bet nesiskundžiu juo . O mano tikėjimas niekur nedingo, tik šiuo metu neturi kitiems matomų apraiškų.

Šeima nori, nors gal labiau - palaiko, nes vaikai nori. Kažkodėl. Gal dėl prestižo . Tikrai ne dėl tikėjimo. Čia apie vaikus. Aš daug kartų klausiu jų, ar tikrai nori čia, kodėl, kartais tyčia bandau atkalbėti, norėdama įsitikinti noro tvirtumu. O man patinka krikščioniškų vertybių ugdymas ir bendruomeniškumo skatinimas,  tikiu, kad ko nesugeba padaryt tėvai, gal padės mokykla. Tai sūnus iš vaikų vienintelis ir sako, kad tiki Dievu. Mokyklos įtaka tikrai. Beje, mokykla neužsidaro nuo nekatalikų, tai kaip ir leidžia mums norėt.

Aš Nitės seniai pasigedus, tyliai tik.

Apie mokyklas nieko nežinau  ir visai neaktualu. Seniai seniai teko realiai stebėt tokią situaciją, kai pasikeitus mokyklos vadovui, pasikeitė mokykloje viskas, net ir mokinių požiūris į ją. 

Mokytojai tokie pat žmonės kaip ir mes   vieni aria, kiti nelabai. ir dienų jiems blogų pasitaiko. Kartais daugiau nei norėtųsi. O prestižas dažnai tik susitarimo reikalas   arba reklama.

Kaip gerai, kad mano jaunystėj mano teritorijoj buvo vienintelė mokykla ir visai neblogų žmonių ją baigė.

Ir šilumos laukiu. Kažkaip šiandien prisižiūrėjau visokių loropiano gėrybių MG, betgi davus įžadą nepirkti siūlų   o pirkti tai norisi   tai patenkinau pirkimo norą lengvom vasarinėm kelnėm  ir dar lengvesniais marškiniais iš HM. Taip sakant, gera vieta ilgai tuščia nebūna jaučiuosi bais gerai ir gražiai su tuo deriniu. Tai nu vat reik šilumos ​ 

Ir aš ten buvau, loropiano čiūpyjau, pas kosmetologę valanda vėliau persiskambinau.

Vis dar ieškau idealaus derinio DOLCE VITA megztukui.

Neturėjau ir aš jokių mokyklų pasirinkimo, net muzikos mokyklos ar būrelio. Viskas tam pačiam kaime, toj pačioj mokykloj. Buvo gerai. Labai mylėjau savo mokyklą, blioviau kaip reikalas, kai reikėjo išeiti... Nes buvo ten keletas nuostabių, jaunų, įdomių, palaikančių mokytojų, o kiti tiesiog normalūs. Tik fizikos vis keitėsi mokytojai, tai ten esu traumuota - nieko nemoku.

Tai galima mokyklos ir nesureikšmint. Bet vis tiek patogiau, kai visa aplinka skatinanti mokytis.

Nemezgiau, dar bandau kažką nudirbt, tik kol chebra neišsiskirstė, labai sunkiai sekasi.

tada klausia, matyt, kaip žiūrim į tikėjimą. Nu ir aš žiūriu labai gerai, bet kaip paaiškint, kodėl neinu į bažnyčią, vaikų nekrikštiju su palankiu požiūriu  . Man labiausiai priimtinas protestantizmas

Šiaip tai ėjimas į bažnyčią būdingas ir protestantams , bet poziciją supratau – artima maniškei vienu gyvenimo tarpsniu.

Aš nežinau savo pozicijos.  Buvo vienaip, dabar yra kitaip. Dėl to ir nervinuosi, nes negaliu net sau paaiškinti.

Dukra vėl priminė apie tą svetainę charakteris.info . Pašte susiradau savo darytų testų rezultatus su kelių metų tarpu. Rezultatas tas pats INFP. Tai nemažai ir paaiškina. Skaičiau dabar ir beveik žodis žodin apie mane, kas nori susipažinti .

Šiaip net nežinau, ko čia taip ant atvirumo patraukė.  Ai, beje, su maže kalbamės įvairiom temom ir paklausta, kokios mamos savybės labiausiai patinka, sakė: meilė, palaikymas ir didžiausia kantrybė, nes, tipo, jos mama pats kantriausias žmogus, kokį ji pažįsta . Labai nustebau, nes kas kas, o jau vaikai tikrai patiria mamos nekantrybės . Bet iš šalies gal geriau jaučiasi.

Aš apie 1 nuėjau gulti, 6 val ryto katinas kaip žadintuvas kad sukaukė prie ausies  . Į senatvę ( bus 13 metų šiemet), labai aiškiai ir garsiai savo norus ėmė reikšti. Paprastai tik savaitgalį kaip vaikutis įsiprašo ryte į mūsų lovą, atsigula tarpe mūsų, kad kasytume. Bet tai duoda bent išsimiegot, ateina, tik kai nusibosta laukt arba jaučia, kad esam pabudę, bet nesikeliam. O šiandien, nusprendė, kad nėra čia ko. Gavęs iš vyro savo visas malones, pabėgo, o tada jau ėmė kaukt visais bjauriausiais balsais, kad tikrai išgirstume, prie vandens dubenėlio, reikalaudamas šviežio  . Nu fruktas. Aš tai nepalaužiama dažniausiai, bet tai miegą sugadino paskutinį... Atsikėliau skaudančia galva ir besidaužančia širdim. Praeis pokalbis, nervuosiuosi, kol sulauksiu galutinio rezultato... Bet aš net nedarau to sąmoningai - mano visas kūnas įsitempia ir galva niekaip jo neįveikia...

Megzt noriu, bet negaliu net pagalvot.