Aš aptingau vaikščiot rimčiau 
. Tai šeštadienį niekur net nėjau iš namų...
Katuk, nu kam tos kančios mezgime? Nenori, tai ir nereik. Rask, kas šiuo metu įdomiau 
. Greit praeis ta būsena (tikiuosi) ir pamegsi su vėjeliu.
Tai šeštadienį sekmadienį nevaikštominis oras ir buvo
aš irgi nėjau niekur. bet jei daugiau tokių naminių dienų tai paskui negerai jaučiuosi, toks pižaminis slogutis įsisuka-nieko nesinori nei daryt nei eit...
Restar-reikia 
siūlus tai perku, reik kažkaip pamažint jų. O ir vis bandau tą norą prisišaukt, kartais biškį pasiprievartauji ir žiūrėk, ir noras pareina. Tikiuosi to.
O šiaip kažkoks matyt depresiakas-realiai nieko nenoriu veikt. Visai. Ypač čia atvažiavus. Dar LT kažkokius namų ūkio reikalus daug nemąstydama, noriu ar ne, ėjau ir dariau. O čia kažkaip jokios prasmės nejaučiu. Net negirdžiu, kada MB į darbą išeina
Tai šeštadienį sekmadienį nevaikštominis oras ir buvo
aš irgi nėjau niekur. bet jei daugiau tokių naminių dienų tai paskui negerai jaučiuosi, toks pižaminis slogutis įsisuka-nieko nesinori nei daryt nei eit...
Ups, pasirodo, pamelavau . Šeštadienį popiet varėm į mugę Kairėnuose ir dar pora valandų po parką pasivaikščiojom, nes visai puikus oras buvo. O sekmadienį važiavom į sodą . Jau nuvažiavus, pradėjo lyti, tai pabuvau šiltnamyje, o paskui, tai lijo, tai ne, nekreipėm dėmesiaus . Pasisodinom viską, ką reikėjo. Pirmadienis buvo niūriausias, bet ir tai išlėkiau silkės į šalimais esančią parduotuvę be skėčio .
Katuk - gal tu pirk tą knygą . Sunku tau čia įsiprasminti, tai kaip ir suprantamas nieko nenoras, nes argi tik buitis gali labai įkvėpti... O šiaip man labai patiko vienas mūsų renginys, kur sudėliojo labai aiškiai, kad psichologinė būsena labai priklauso ne tik nuo psichologinių, bet ir nuo biologinių ir socialinių veiksnių. Suvokiau tai ir anksčiau, bet trūko tokio mokslinio pagridnimo . O susiduriant su įvairiausiais iššūkiais, labai svarbu pasirūpinti savo ištekliais atsilaikyti prieš juos. Atmesiu nuorodą, gal norėsi paklausyti . Nors orientuota į organizacijas, bet realiai kiekvienas žmogus sau gali pasiimti nemažai.
Nu ką, atsiprašyt reik tos birželio 1os
Galvoju, reik man biškį atstatyt tą iššūkių/išteklių balansą (paklausiau Restar paskaitos 
), turiu puikų skėtį, didelį, patogų, imu ir einu į tą šlapumą. Ir ką jūs galvojat-visą tą laiką, kol ėjau, nenukrito nė lašas, net saulė grįžtant išlindo. Ir oras minkštutėlis, be vėjuko. Tai va.
Aišku, plaukai vistiek susigarbanojo ir išsipūtė nuo to oro minkštumo ir apsirengiau biškį per šiltai. Bet vidinis pasitenkinimas vistiek užskaitytas 
Na, argi tai ne sėkmė tooookia liūtis kai prasidėjo maždaug po valandos po pasivaikščiojimo, tai ir skėtis būt neišgelbėjęs. Tiesiog pila iš kibiro, su griausmais, vėju, tamsu, kaip naktį...
Kaip smagu, kad radai kuo pasidžiaugt, Katuk 
. Vaikščiojimas tikrai išteklius atstato labai ♥, visą tamsią žiemą buvau kuo puikiausios nuotaikos.
O mes su maže grįždamos iš konservatorijos ir blūdinėdamos tai šen tai ten vis nusipirkt ko skanaus, pakliuvom į liūtį, bet man taip gražu, tai vešlu, žalia aplink, viskas žydi, kad nei kiek tas lietus nenervino .
Aišku, plaukai vistiek susigarbanojo ir išsipūtė nuo to oro minkštumo
Aš Palangoj vaikštau kaip su cheminiu 😁 net nesidžiovinu plaukų- buriaška visiška būnu.
Niuma, o tu irgi natūrali garbanė??
Mano plaukai veikia ką nori pagal gimdymus visada buvau tiesiais. Po Gyčio pradėjo garbanotis. Paskui vėl tiesūs. Šiaip, dažniausiai garbanojasi tik Palangoj- minkštas vanduo ir minkštas oras. Kaune dabar nebent su ta didele 'galva-pirštais' džiovinuosi, tai pasigarbanojus vaikštau
Nemačiau dar garbanotos niumos.
Apie knygas kalbėjot. Kaip tik paskutiniu metu perskaičiau septynių seserų seriją. Net nežinojau, kad ant bangos. Ne visą, liko, man atrodo, dar dviejų seserų istorijos. ir kiek skaičiau šiaip informacijos, šitose likusiose knygose neatsiskleidė, kas buvo įdomiausia - kas toks buvo seserų įtėvis, ir kodėl jis taip įdomiai jas susirinko. Ir kaip supratau, rašytoja tos paskutinės knygos neparašė, kur turėjo tą mįslę atskleist, nes mirė. Bet lyg jos sūnus nori parašyti, nes jau buvo ten jos kažkas kas pradėta.
Man su vaikščiojimu prastai. Anksčiau pakankamai daug vaikščiojau. Bet šį rudenį po vieno atėjimo į darbą staiga pradėjo skaudėti koją. Nei kur pasitempiau, nei kryptelėjau, nei kokie batai nepatogūs nebuvo. Atėjau, pasėdėjau, atsikėliau - skauda. Kažkur šone kelio. O prieš tai vasarą dar keistai ranką pradėjo skaudėt, gal net po skiepo, Skaudėdavo tik pakėlus tam tikroje padėtyje. Paskui, kai spalį persirgau korona, buvo tai rankai ir kojai labai blogai pasidarę, jau net pagalvojau eiti į polikliniką. Bet paskui lyg pagerėjo. Po naujųjų pajudėdavau, bet labai saikingai ir jau buvo kaip ir praėję. Bet dabar, kai buvau pas tėvus, iš pradžių užsisėdėjau namie, nes ir darbas, ir mama, ir mano tinginys - nerasdavau, kada išeiti, paskui vieną vakarą nutariau galų gale prasieiti ir nuėjau tuos 10000 žingsnių. Ir sugrįžo tas kojos skausmas. Keisčiausia, kad kartu netgi ranką pradėjo vėl šiek tiek skaudėti. Tai dabar vėl beveik nevaikštau.
Man keistas kojos skausmas buvo atsiradęs labai trumpai ir keistoj situacijoj. Vedžiau sūnų į priėmimą, kai nuėmus gipsą praėjus kelioms dienoms atsinaujino stiprus skausmas kojoj jam. Matyt, tokia susirūpinus buvau, kad įėjus į priėmimą, man vienoj kojoj prie kulkšnies toks skausmas atsirado, kad galėjau paeiti tik šlubuodama. Nei iš šio, nei iš to, lygioj vietoj. Tai pašlubavau šen, ten, bet kai pasėdėjom prie traumatologo ar rentgeno - pasikėlus jau nebebuvo to skausmo. Nebuvo tokio nei iki tol, nei po to.
Aha, Niumos ir aš garbanotos neįsivaizduoju .
Treniruotė su kažkokia euforija praėjo, matyt, endorfinų prisigamino be saiko. kap norėčiau, kad kas nufilmuotų paskui galėčiau žiūrėt nuotaikai pasikelt kada nors, kai jau tiek nebesugebėsiu .
