METŲ mezginiai

Katuko slaugomas kūdikėlis . Rasi, matyt, sprendimą - arbatų daug duok, o jeigu jau labai dejuos - ibupromo ar paracetamolio, toks ir gydymas. Gerklytę paskalaut druskos tirpalu . Bet juokas juokais, kai mano dičkiai kokie suserga, o seniai nebuvę - pasimetu, nuo ko čia pradės, jau atšipo visi įgūdžiai, gerai išlavėję jų vaikystėje. Pati, tfu, tfu, tolokai nuo visokių virusų laikausi, tai irgi senokai atkritusi nebuvau. Bet pavasaris su permainingais orais paprastai būna klastingiausias, be to, organizmui reikia naujos adaptacijos, o visokios atsargos po žiemos pasekę būna.

Aha, Vilniuj jokių kataklizmų nematyt.

Man penktadienio jausmas nuo šiandien, ilgai reikės laukti tikrojo.Su nauja kolege ne pasimažinom darbų, o pasididinom  . Labai smagu, kai daugiau pasidaro, tas dar veža, ale ne jaunystė  ​ .

Net pas mus anglijoj siandien slapdriba buvo  dziaugiuosi kad ryt is namu, penktadieni laisva.

Visi aplink snargleti vaiksto, man jau ir bega nosis. 

Labas dienas, 

Pas mus aplink labai daug sergančių. Mano Rusnė po antibų turbūt atsparumą praradus, nepamenu sezono, kad būtų šitaip sirgus..

Kolegos darbe ir klientai nuo kovido iškritę.

Draugė iš Briuselio ir vaikelis iš Anglijos atsiuntė foto su sniegais  

Mano vyrs per šituos 3.5 metų, čia, nėra sirgęs. Kovidą tada parsivežėm į LT   tai turbūt dėl to ir pergyvenu, nes slaugės įgūdžiai visiškai prarasti  

Ar jūsų aplinka turi kokių tai sirgimo ritualų?   nes mano vyrui, pvz, vaikystėj susirgus mama kepdavo bulvinius blynus. Tai spėkit ką veikiu  elektrinės tarkos neturiu, rankinė blynams netinkama, tai sutarkavau tokia smulkesne burokų, lyg ir morkų vadinasi   porai keptuvių ne toks ir vargas tik labai riebūs gaunas

Aš iš vaikystės prisimenu, kad kai labai sirgdavau su aukšta tempa ir nieko valgyti nenorėdavau, ateidavo diena, kaip dar tempa laikydavosi, bet labai užsinorėdavau rūkytos dešros Tada jau būdavo aišku, kad sveikstu. Tai va toks ritualas ​ 

Aš irgi nieko valgyt nenorėdavau. Mano sirgimai ne apie valgį būdavo, bet apie vieną knygą. Palikdavo mane tėvai vieną, o gražią didelę knygą su užsieninės architektūros nuotraukom tada turėjom tik vieną, rusišką, tai ją ir vartydavau. Praktiškai ir suskaičiau ją per savo sirgimo karjerą

Va nuo tada, ją tėvai pirko, kai man buvo 7 metai, ir kai pirmą kartą joje pamačiau ir įsimylėjau Tadžmahalo nuotrauką, praėjo praktiškai lygiai 40 metų, kol pamačiau jį gyvai   

Na, ir visos kitos tos didelės tarybinės miestų albumų knygos eidavo sirgimo metu į trasą. Kad skaityt nereiktų, paveiksliukai tik

Kažkodėl, mano tėvai jas mėgo, tai turėjom nemažai, o man patikdavo.

Man mama arba sūrelių su razinkom duodavo tų neglaistytų. Nes labai mėgau tai kad linksmiau sirgtųsi.Arba tiesiog kažkaip ten skaniai varškę su grietinėle padarydavo. Nu ir dar vieną patiekalą kurio pakęst negalėjau-plaktą kiaušinienę bet kaip ji te iškepdavo kad skystis atsiskyręs būdavo.Nu tas šlykštus reikalas. Aš anksčiau kai vaikis mažesnis buvo ir eidavom pas gyd tai visada paskui eidavom į vaistinę  vaistų ir  hematogeno. O jei į ligoninę reikdavo tada lego rinkinukas privalomas

Dabar tiesioh vištienos sriubos su ryžiais išverdu

Kokie faini prisiminimai ♥. Man jau baigia išblėsti, seniai kas nors manim nesirūpino sergančia. Didžiausias pasirūpinimas dabar būna, kai man nereikia kitais rūpintis, kai vyras valgyt gamina ir pan. Esu labai dėkinga. Vaikystėje man sirgimas su pirktiniais avižiniais sausainiais asocijuodavosi ♥. Gaudavau jų į lovą, mėgau.

Mano vaikai nelabai lepinami tuo klausimu. Kažkada turėjau įtarimą, ar tik nesiima gudrauti, kad tik neitų į darželį/mokyklą, tai padariau, kad sirgti nebūtų labai malonu, o būtų pareiga gydytis. T.y. sergi - OK, vienu metu būdavo draudžiama telikas, telefonas, galima gulėti lovoje ir/arba skaityti knygas, privaloma gerti daug arbatų, kelis kartus per dieną skalauti gerklę, priklausomai nuo simptomų - inhaliuotis, kaitinti kojas, pakęsti įvairius kompresus ir pan. kad nebūtų noro šiaip pasimuliuoti  . Dabar, aišku, laisviau, bet gerklės skalavimas ir inhaliacijos (kai reikia) privaloma  . Bet painkščia kokia dičkė, kad bloga ryte, silpna, na, ir leidžiu kartais neit tiesiog, kad paglėtų, pailsėtų ir pan. Turint omeny, koks jos krūvis mokykloje, nieko keisto.

Net vyrui garsiai paskaičiau (kaip tik kartu pietavom silkutę su bulvių koše) Limit parašymą  . Tokia graži istorija, ir ne apie valgį. Tai ta knyga ir lėmė tavo profesijos pasirinkimą? Ar tėvai buvo bent kiek su architektūra susiję? Ir svajonės išsipildymas su Tadžmahalu po tiek metų  . 

Beje, albumus ir aš labai mėgau vartyti, bet namie jų gal nelabai turėjom, užtat mamos bibliotekoje - daug. Tai kol nėjau į mokyklą, ar jau mokykloje per atostogas ar po pamokų, būdavau pas mamą bibliotekoje, kuri buvo 3-ijų kambarių bute, ir labiausiai mėgdavau užsidaryti nuošaliausiam kambary, kur buvo visi tie albumai. Kažkodėl konkrečiai galiu dabar atsiminti vienintelį - Krasausko grafikos albumą. Vartydavau ir vartydavau  .

Jei sirgdavau visada gaudavau trintų obuolių  su cukrumi puslitriuką ir sausainių gaidelis. 🥰

Limit, kokia sentimentali istorija su tuo Tadžmachalu ​ 

Tėvai nieko bendro su architektūra neturėjo, bet mama labai mėgo visokius albumus, o tą rusišką tėtis iš komandiruotės parvežė. Net įdomu dabar būtų grįžt pas mamą ir susirast jį.

Tai va, kai stovėjau ten, tai pati patikėt negalėjau, koks kelias iki jo buvo ir kaip jis prasidėjo, net graudulys kilo    

Mano vaikams sirgimas labai panašiai kaip Restar, nieko jie gero ir malonaus neprisimins.. Arbatos, procedūros, be TV ir telefonų