O, krekenos, mano vaikystės džiaugsmas 
Mėgau labai.
O akinių klausimu tai dabar savo kasdienius nuolatinius turiu fotochrominiais lęšiais. Žymiai pagerėjo gyvenimas.
Sveikos
Krekenas valgius vaikystėje.Jukos taip ir neprisiverčiau.Kiaušas su skysčiu skanu.
Ritualų nepamenu.Savo vaikam kai serga irgi kažko neišskirčiau.Nebent tėvų lova ir ledų vietoj maisto 
Krekenų nesu prisivertus paragauti, šlykštu vien nuo minties. Smegenis esu valgius, nepatiko konsistencija. Šilto pieno ir apskritai naminio nepasterizuoto nemėgstu, iškart prieš akis tvartas ir šūdinas tešmuo 
Oi, priminėt krekenas ir juką. Mane vaikystėje apgaudinėdavo 
. Tai, kol buvau nesąmoninga, matyt, valgiau tas krekenas kaip kiaušinienę. Bet kai jau kilo įtarimas, tai žodis "krekenos" tapo baisus ir negalėjau paimt į burną. O kraujo sriubą (juką) valgiau kaip grybus (nes taip man sakė) ir labai man ji patiko, tuos juodus gumuliukus pakramtyt. Ar dabar sugebėčiau į burną įsidėt - nežinau... O smegenys buvo toks delikatesas, kuris pirmiausia tekdavo šeimos vyrams - tėčiui arba seneliui, paskui - broliui. Kažkada gavau paragaut - buvo labai skanu. Bet pati nedrįsčiau gamint...
Ai, Niuma priminė dar taures. Tai čia buvo mano vaikystės košmaras ir topinė mano frazė proverksmiu - "ką norit, tą darykit, tik bonkučių nestatykit". Nes pats procesas man buvo labai baisus, degtukų degimas, br... Bet, matyt, neretai man jas statė...Esam ir vyriausiam vaikui patys dar statę.
Dar buvo toks baisus dalykas kaip svogūnų sultys. Į ausį - tai nieko, bet kažkada mama buvo sugalvojus, sumaišius su medum girdyt. Tai pamenu, kaip vaikėsi mane po namus, o aš duris užrėmus laikiau 
. Ale vis tiek privertė - brolis laikė, o mama girdė, fuuuuuuuuuuuuuuuiiii... Aš kai kuriuos vaikus ciberžole kankinu. Bet ne tokias jautrias asmenybes . Yra namie viena sąmoninga jauna asmenybė, kurią pavyksta įkalbėt .
Man tos taurės degančios toks siaubas, kad net degančių shotų baruose negaliu prisiverst išgert
Man gyvenime vieną kart bandė statyt tas taures (kiek pamenu), kadangi nieks žmoniškai nemokėjo nesilaikė tos taurės, krito, tai tik vietą prie vaistų užėmė mano vyrs tai ir dabar su nostalgija pamena norėtų, bet sakiau, niekada. Aš ir degtukai-lauk nelaimės liksi ir be odos ir be plaukų
klausimas, ar tikrai ta procedūra kažkiek veiksminga 
Taigi, ligonis kol kas iš lovos nekyla. Bet keista, nes tempa irgi aukštai nekyla, max 37,5. Kovido testas neigiamas. Galva baisiai skauda. Kosulys yra, bet nepasakyčiau, kad varginantis. Nu žodžiu-gripas? Arba ne. Lauksim dar pora dienų, bus matyt, kas toliau
Aš irgi mėgau tas krekenas. Gilioje vaikystėje, tai kai teta melždavo karvę, ateidavau su puodeliu ir man tiesiai į jį primelždavo ir gerdavau tokį šiltą, su puta. Bet vyresnė, tai jau tik šaltą pieną galėdavau gerti.
Kai pradėjau eiti į mokyklą ir ta proga buvau išvežta į miestą, tai man labai šlykštus buvo pirktinis pienas. Kaip kitiems žmonėms būna kaimiškas. Pradinukus kartą nuvežė koncertuoti į pieno kombinatą po kokio tai susirinkimo. Tas susirinkimas užsitęsė ir mums reikėjo laukti,. Tai darbuotojai atnešė mums varškės sūrelių ir mažų piramidės formos pakelių pieno. Tai prisimenu, kaip visi gėrė tą pieną tiesiai iš pakelių ir man mokytojas siūlė vis, o aš negalėjau suprasti kaip tokią šlykštynę galima tiesiog gerti. Dar į kokius makaronus įsipilti galėdavau, bet tiesiog gerti - fui.
O man, kaip miestietei, tai kaip tik tas kaimiškas pienas fui fui atrodė. Vyro tėvai karves augino, tai vis po trilitriaką įdėdavo parsivežimui.
Turbūt galvodavo, kad man ku ku martelė visai, nes pas juos važiuodama veždavausi pirktinio pieno 
O paskui kažkada viskas persivertė ir ėmiau labai vertint tą natūralų pieną. Gal kai vaikai atsirado ir domėtis labiau pradėjau.
Krekenų nesu nei mačius, nei tuo labiau ragavus. O juka tai būdavo kaip kažkoks stebuklas, nes mama mokėdavo gerai išvirt ir kviesdavo draugus kaip į didžiausią balių O man tai ji veu veu buvo. Gal ir esu ragavus, bet nu ne mano tikrai valgis.
Kraujiniai vėdarai va, jau visai kitas reikalas Skanu!
Sveikos, atrodo rašiau, bet nėra posto.
Kadangi mama buvo medikė, tai normaliai tas taures statydavo ir jokios baimės joms nejaučiu nei degantiems shotams
ne su degtukais, bet pieštuko galą vara apsukdavo, spirite mirkydavo, uždegdavo ir jį kišdavo į taures.
Taurės ir pas mus buvo pagrindinis gydymas ir nepamenu jokio baisumo, tik kad nuobodu ir nepatogu gulėt buvo
Šiaip jau ir dabar dar tas taures aš namie turiu. Bet pati niekad nebandžiau kažkam dėt.
Aš iš tų, kur irgi nemėgau ir nemėgsti šilto kaimiško pieno. O mano pusseserė vienmetė visada iš karto gerdavo, kai tik močiutė pamelždavo karves. O mano kaimas- Kulautuva Tai ir karves eidavom perkeldinėt, ir girdyt vesdavom, ir šienus grėbdavom. Atsimenu, kartą vedžiau girdyt į Nemuną, o karvei gal vapsva įgėlė ir ji pasibaidžius lėkt pradėjo. Metaliniu lenciūgu parišta- karvė lekia, aš tekina iš paskos, bet paleist bijau. Gerai, kad močiutė netoli buvo, tai paskui išgirdau, jog šaukia, kad paleisčiau Baimės įvarė, nes nespėjau lėkt tokiu greičiu.
Tai ir karves eidavom perkeldinėt, ir girdyt vesdavom, ir šienus grėbdavom. Atsimenu, kartą vedžiau girdyt į Nemuną, o karvei gal vapsva įgėlė ir ji pasibaidžius lėkt pradėjo. Metaliniu lenciūgu parišta- karvė lekia, aš tekina iš paskos, bet paleist bijau. Gerai, kad močiutė netoli buvo, tai paskui išgirdau, jog šaukia, kad paleisčiau Baimės įvarė, nes nespėjau lėkt tokiu greičiu.
Šiltas pienas. Šiaip ne itin mėgau, bet su juoda duona iš Kalvarijos dievų maistas.
Apskritai tai maistas vaikystėj neužimdavo galvos t.y. negalvodavau, mėgstu nemėgstu. Išalksti ir žiūri, ką čia įmest į tą skrandį. Kadangi gamint mėgstančių nelabai buvo šeimoj, tai visiškai paprasti patiekalai. Kažkas išvirta be didelių išmonių ir tiek. Net šildytis tingėdavom O jei nieko nėr, tai į sandėliuką lašinių
tai va, tas šiltas pienas su juoda duona kaip koks desertas
