METŲ mezginiai

Ačiū už užuojautas! Specialiai neskleidžiau žinios plačiai, tik tarp giminių ir artimiausių draugų. Dabar jau ramiau, nors mirusio vyro vaizdą prisimenu kiekvieną dieną. Įdomu, kažkada pamiršiu? Nuėjo žmogus į tualetą ir daugiau neišėjo. Greitoji ir policija teigė, kad širdis. Oficialių skrodimo išvadų dar negavau, bet kažkaip nesitikiu, kad jie ten išsamiai tiria be specialaus užsakymo.

Pasimirs su laiku  as mamos vyra su kuriuo uzaugau nuo mazens ir laikiau savo teciu radau kai jis nusprende pasitraukti is gyvenimo. Ilgai man tas vaizdas stovejo atminti, ir gi galvodavau ar kada pasimirs. Su laiku, kad ir kaip banaliai tai skambetu is ties laikas apgydo zaizdas ir pasimirsta visi vaizdai. Ne iki galo, bet pasidaro lengviau  ​ 

Košmaras... nelauktai, netikėtai, buvo šalia ir nebėra.... Mano vyro tėtis ryte neatsikėlė, maniškis labai rizikos zonoje - pilvinis nutukimas, mažai judėjimo, vis grizinu jį mažiau saldumynų, daugiau judesio, bet ką tu jam. Nenoriu net pagalvoti apie tai, kad likčiau viena...

Aš suprantu, kodėl žmonės nuolat varto albumus su išėjusių artimųjų nuotraukom...

MsuM tokie išgyvenimai dar labiau kerta per smegenis..

Mano viena gera draugė, kolegė 14-kos metų rado tėvą, pasitraukusį iš gyvenimo... ištekėjo už grupioko, irgi mano draugo, prieš 5 metus jam namuose, einant miegoti, prie jos,  trūko pilvo aortos aneurizma. Moteris be migdomųjų sunkiai užmigdavo. Du nepilnamečiai vaikai, buto paskola, visas popierizmas, buitis... Bet liko tam pačiam bute, ir dabar visai neblogai tvarkosi

Restar-nu tubūt nesi naivi, ir negalvoji, og mirsit abu tą pačią dieną. 

Berods Kulvinskytė pataria kalbėtis apie mirtį atvirai. Ir su vaikais, ir su sutuotkiniais, kitais artimaisiais. Kad nebūtų šoko ir nežinios, ką daryti ir kaip daryti.

O sveikata jo-visada sakiau-brangiausias turtas. Tik mano tai smegenys nepriima, kad sportuot gyvybiškai svarbu ​ 

Aš tai vis galvoju, kad mirsiu pirma... Tai ir skubu senus siūlus sumezginėt .

Nemalonius jausmus, pokalbius, mintis, stengiamės ignoruoti, atidėti, bet gyvenimas eina savo eiga ir neša tiek malonius, tiek nemalonius siuprizus.  Sunku pripažinti, kad einame link to "šaukiamojo amžiaus" ir mūsų bendraamžių ima mažėti... Aišku, kai kurių ir daug jaunesnių nelieka.

Aš pasiimu iš šios situacijos tai, kad galiu dažniau apsikabint savo vyrą, kol dar esam kartu, ir nuryt kokį vieną kitą nereikšmingą pabambėjimą. Nes jie tikrai nereikšmingi gyveimo ir mirties kontekste...

Saulė pernai klausė - o kam atiteks sodas, kai mes numirsim? Nes, pasirodo, ji tai jau jo nenorės  . Palengvėjo, kai paaiškinau, kad galės parduoti ir pinigus visi vaikai pasidalinti . Va iki ko prisigyvenom - norėjau to sodo tik dėl vaikų, ten praėjo gražiausios vasaros su varlėm, maudymusi, laistymusi, dviračiais ir pan. Panašu, kad šiemet iš vis vos vieną kitą kartą pavyks juos ten nusitempti...

Tai, Niuma, sutinku, būna, ir taip, ir negali būti, kad visiems patiktų ūkis . Vaikai mano prie žemės visai nedirbo, aš pati sau rezervuoju tuos malonumus . Na, pagrėbt nebent kokius lapus ar obuolius, uogas parinkt jiems tenka, o daugiausia - tiesiog būti.  Man tai poreikis pabūt gamtoj yra be rūpesčių. Gerai ir Palanga, bet man norisi sėdėti ant savo laptų, žiūrėti į gėles, klausyti paukščiukų čiulbėjimą ir taip pat paprastai pabūt, niekur toli nevažiuojant .

Aš tai neduodu vaikams praktiškai jokių ūkio/žemės darbų, bet vistiek jokio noro nėr būti kaime. Tiesą sakant, aš ir pati save dažnai pagaunu mąstant, jog mielai nedaryčiau to, ką reikia. Bet vat tas erdvės pojūtis, atstumas iki kaimynų tai mielas  

vIsada visur yra savų pliusų ir minusų. Bet pliusus skaičiuot daaaaug maloniau

Jurgitak, užuojauja..       Koks tas gyvenimas trapus..

 

Berods Kulvinskytė pataria kalbėtis apie mirtį atvirai. Ir su vaikais, ir su sutuotkiniais, kitais artimaisiais. Kad nebūtų šoko ir nežinios, ką daryti ir kaip daryti.

 

seniau ta mirtis būdavo kažkaip labiau šalia- artimieji dažniausiai mirdavo namuose..senukai jai ruošdavosi, daugelis ir įkapes turėdavo, pakalbėdavo, aptardavo ir nurodydavo,kaip ruoštis, ką kviesti į pagrabą, kas giedoti, kas nešti į kapines turėtų.. Kažkaip, jei  taip galima sakyti,"jaukindavosi " mirtį.. 

Dabar ji kažkur kitur, ne šalia..Dažniausiai.. Ir dėl to dar nejaukesnė, žlugdanti..    Net kalbėti apie tai vengiame..                                                                 

Labai pritariu Kulvinskytės minčiai..Ir savo pageidavimus tuo klausimu nekart esu išsakiusi..  nes gyvenimas trapus....tu planuoji, o likimas   savo planus turi...                                                                                       

gyvename name, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad visiškai nebetraukia tie kiemo darbai..ir pagalvoju net, kad pensijos sulaukus butuke gal geriau net būtų..

Vaikai niekada neišreiškė didelio potraukio gamtai, nebandžiau ir piršti..Kas tinka man, nebūtinai turi tikti kitam..Ir karta visiškai kita..Ir užaugo kitaip ,nei mes..

Vilmak, aš užaigau kaime. Su visais ūkiniais reikalais. Ir nuo pat mažens tvirtinau, jog aš kaime NIEKADA negyvensiu. Nu ir kur aš dabar   gerai bent, kad gyvulio jokio neauginu  

Ieškom pliusų, ieškom pliusų... ​