Labas, pas mane panašiai kaip pas Katuką, tik tiek neprakaituoju ir reikalų tiek neprigalvoju
. Stengiuosi sugalvoti, ką padaryti, kad kuo mažiau reikėtų ką nors daryti
. Nevažiuoti, nepirkti ir pan
. Kažkaip verkimas dėl neveiklumo ir verdanti galva nuo reikalų kiek prieštaringai skamba
. Beje, vakar aš realiai nuverkiau savęs gailėdama. Pasijutau vieniša ir niekam neįdomi, negirdima.
Prisivertėm su vyru iki Gariūnų šiandien pavažiuot. Nes nežinau, kur jo dydžio šortų ir maikių ieškot, pardėse nelabai. Nu tai apipirkom biškį. Dar ir sau dirželį suknelei, liemenėlę, džinsus bilekokius nusipirkau. Dukrai akmenukų apyrankėms verti.
Aš jau geriau telefonu skambinsiu, nei apsipirkinėsiu
. Anksčiau būdavo baisiau skambint, dabar dažnai mieliau paskambinu, užuot rašius, jei reikalas skubesnis. Jei lėtas ir ne tiek svarbus, tai rašau.
Saulėgrąžos labai gražios, bus nereali terbelė, net neįsivaizduoju kaip spalvotai nerti, kur galus padėti.
Limit, aš jau pamiršau, arba nesakei - tavo abiturientas kažkur iškeliavo? kur?
Triukšmas rytinis pas mane nuo griaunamų laiptų link stotelės. Nutrupėję, nubaisėję, kokių 50 m atitarnavę, pagaliau bus nelopomi, o iš esmės pakeisti. Pagal tai, kiek triukšmo, galvojau, kad visi nuardyti, bet net trečdalis dar ne. Nereiks bijot, kad vaikai nusivers lėkdami į mokyklas...