METŲ mezginiai

Aha, man irgi elementarus miego trūkumas, nes negaliu mieste miegot, ir išvis iš režimo išeita. Einam miegot apie 1, visi keliasi vėlai, kas ir apie pietus, o aš niekaip negaliu miegot... Darbininkai prie tų laiptų užknisa nuo 7 val., nesibaigia griovimas ir statymas (dabar vietom griauna jau kas pastatyta, nes kreivarankiai...), bet kad šiandien pabudau dar prieš jiems pradedant, o paskui kai pradėjo, tai išvis be šansų, dar vyras užknarkia... Nuverkiau dar šiandien, savęs gailėdama, pamačiau savo vaikų gerumą ir atidumą mano nuotaikai, ko šiaip nesulauksi... Dičkis net į Druskininkus pasiūlė dviese išvažiuot... Tikiuosi, ryt bus geresnė diena, kas nors paaiškės dėl mažės gimtadienio - ar kas nors į jį išvis ateis, nes neatsako, gal iškeliavę draugės, galėsiu ką nors konkretizuot. 

Baigiau juodą megztinį, daugiau nieko neturiu. Anei noro, anei išvis kokio tikslo gyvenime   .

Restar, o Druskininkai- puiki mintis Mėgaukis atostogom, kol turi galimybę. Aš jau Žolinių savaitgalio laukiu su papildomom laisvom  

Na, dabar beliko gimtadienį atšvęst, ir darbas nuo pirmadienio, nieko nebepriplanuosim. Liks dar pora savaičių rugpjūt  į nuveikt ką prasmingiau. Man ba isus dėmesio ir prasmingesnio bendravimo trūkumas, kad būčiau reikalinga daugiau nei tik maisto gamybai. Tai darbas biškį atstatys prasmės jausmą   . Jau net galvojau, ar neįsidarbint kur laikinai papildomai per atostogas, kai per jas nesugalvoju, kur save padėt... ir pinigai papildomi praverstų. Nes ir darbo skelbimus kasdien žiūriu, nors ne dėl savęs.  

Marguerite, jaučiu apie ką tu - ir apie mamą, ir apie tave. Pailsėk  . Aš pirmus metus pajutau tokią beprasmybę per atostogas. Bet čia daug kas su tuo susiję - ir nebemokėjimas nieko neveikt, kaip tavo mamai, aš nieko neveikt ir tuo džiaugtis galiu max 3 dienas, o čia išėjo apie 3 savaites... Dar vidutinio amžiaus krizė, augantys vaikai ir rūpesčiai dėl jų ir pan. Kažkoks pereinamas etapas... Faktas, kad sunkiai galiu be organizuotos veiklos, o pačią nuo organizavimo pykina. Plius norisi veikt  kažką su kažkuo, o tie visi kiti kažkas laimingi ir nieko neveikdami, nepagauna mano bangų.... Vyras "pagavo" tiek, kai pasakiau, kad kur nors važiuojam šią savaitę tiesiog, atsivertė knygą "Lietuvos dvarai", tai ji ir guli ant stalo, jokios reakcijos daugiau nėra... 

Tik, please, nebesakykit, ką man daryt , man tik išklausymo reikia, ko labai trūksta... Dukra pakvietė dviračiu šiandien važiuoti arba į sodą važiuosiu. Arba dukrai uniformos keist, torto kur nors medžiot.

Dar su maistu blogai -valgyt norėtųsi, bet apie bet ką pagalvojus - bloga darosi. Vakar kišau kažką atbulais dantim. Tik saldainių keletą su malonumu surijau ​ .

Restar   kažkas skaičiuoja dienas iki atostogų, kažkas iki darbo  

Šiaip dauguma jausmų, apie kuriuos rašai-pažįstami. Net ir tas maisto klausimas- valgyt norisi lyg ir, bet viskas šlykštoka, ką beimtum....dar gerai, jei būtum viena, bet kai reik ir kitam paduot, toks feee jausmas, kai darai vien nesąmones.

Dar be pusryčių. Buvau atsidarius šaldytuvą gal tris kart. Kaip ir netuščias, bet neradau, ką suvalgyt  o pilvas "groja" . Dar čia prisideda ir noras "sunaikinti" visus likučius, ir neprisipirkt naujų, kad pakuot nereiktų. Nu tai fantazija neveikia iš tų užsistovėjusių ingredientų...

Stovi pusė butelio vyno ir pusė butelio šampano... kaip manot-pusryčiai būt neblogi? ​ 

Katuk, ir aš tave jaučiu... Tas pats - dar be pusryčių, nežinau, ko norėt....

Niuma - kai intensyviai dirbi ir turi mažai poilsio, tai čia nesilygink .  Trumpą laiką ir aš praleidžiu bilekaip ir gerai. O kai to laiko daugiau - atrodo, kad reikia prasmingiau leist . Laukiu rudens/žiemos, kai norėsiu tik megz ir būsiu nuo to laiminga. Dabar gi ir megzt nenoriu. Atsikėliau , prasivaliau ir prasėdėjau skrolindama....

Aha   turiu ir aš ožiaragį namie. Labai panaši situacija. Kai buvo jaunesnis, savaitgaliais ir per atostogas užpuldavo migrena. Net juokdavomės, jog 

jam poilsiaut sveikatai kenkia.

Aš jau papusryčiavau  buvo likę du kiaušinių baltymai nuo kito reikalo. Įmušiau dar vieną visą, įpjausčiau svogūno laiško, įtarkavau čederio, lengvai paplakiau, pakepiau dribsnių pavidalu (nu kai kepi ir maišai, gaunas tokia zacirka). Šalia papjausčiau agurko ir avokado, pašlaksčiau balzamiko kremu ir alyvuogių aliejum. Su duonytės riekele. Visai nieko buvo. Žodžiu, gavau ir baltymų, ir riebalų, ir ląstelienos ir šiek tiek angliavandenių  

Aš va eisiu grikių valgyt - su naminiu pesto, saulėje džiovintais pomidorais ir kaparėliais bei biškį graikiškų alyvuogių. Gaila, kad jalapenai baigėsi. Kai jau kas padaro, tai reik džiaugtis ir valgyt .

Sausį gimus, bet ne ožiaragis . Be jokio plano puolu į depresiją . Planas gali būt ir nieko nedaryt, tada man aišku ir gerai, bet turi būt susitarimas, o ne šiaip plaukimas pasroviui. Bet šiuo metu tas erzina. 

Vakar su sūnum pakalbėjau, kad mano svajonė yra nedirbti, kad valgyti kažkas padarytų ir namus sutvarkytų, turėti pakankamai pinigų, kad galėčiau siūlus pirkti ir megzti ištisas dienas kokioj saulėtoj verandoj.

Blin, turbūt, dėl svajonės reikia į krepšininko karjerą investuoti.

O kas dabartiniu metu labiausiai erzina/vargina, tai ėjimas į parduotuvę maisto pirkti. Anksčiau tai vyras darydavo.