Istorijos tęsinys: minėtąją sekmadienio popietę visgi pavyko įsiprašyti pas kirpėją (per)dažymui. Spalva liko ta pati, bet jau ne lopais, o su tvarkingu perėjimu link viršugalvio. Išlaidų dydis man neatskleistas, pasidalinta perpus su tėčiu, na ir atrodo visai rimtas nusiteikimas "kokius du metus" dabar tikrai nedažyti. Šiaip tai galvoju, kad pirmam kartui visai būtų pakakę ir kokio dažančio šampūno ar pan., bet panelė pasirodo net nebuvo apie tokias alternatyvas girdėjusi... Beje net konservatyvusis brolis visai teigiamai pasisakė: nieko čia tokio, jei ji taip nori, nei gražu, nei negražu, būna žmonės ir kvailesnių dalykų padaro. 
Į žmones su dukra kartu jau buvom truputį išėjusios, tai eilinį kartą neteisingai auklėju nesilaikydama žodžio, paskui va taip ir naudojasi, nes žino, kad ilgai pykti nemoku... 
O dėl šalto pavasario tai man jis šiemet toks net labai palankus – daug darbų spėsime ūkelyje nuveikti iki suvešant augalijai. Ryžomės sklypo pertvarkymui: keturis didelius vaismedžius išpjovėm, tujas palei vieną kraštinę, kur jau verkiant reikėjo, kokiu pusmetriu pažeminom, kelis senus agrastų krūmus išrovėm, dar visokias gėles į vieną kompaktišką plotelį sukėliau išsaugojimui. Tai buvo kalnai visokio pripjauto, prirauto gėrio, kurį reikėjo apdoroti, dalį į žaliąsias atliekas išvežti, dalį į malkeles supjaustyti. Dabar jau tikiuosi malonesnioji dalis prasidės, nes nebe patys darysim – trinkelių klojimas, didelio kiekio žemių užvežimas, lyginimas, žolytės sėjimas. 
Medžių labai gailėjom, bet pagal dabartinį vaizdą neatrodo, kad jų trūktų – liko ir medžių pakankamai, ir erdvės padaugėjo, o išpjautųjų būklė pasirodo buvo dar blogesnė, nei atrodė – mediena tiek pakitusi, kad nuo stipresnio vėjo galėjo ir patys lūžti.
.
