nuejau i bazhnycios chora, nes pakviete kaimyne, kuri ten lankydavo, sake vaziuos i Roma, ir as nuejau dainuoti visada megdavau, todel buvo smagu juolab turiu klausa..tada turejau ir gera balsa, o kai man leido solo dainuoti..bet ne psalmes o Magdalenos arija..as kaifavau nuo dainavimo..beje ir akustikos reiketu nepamirshti bazhnycioj 
Tiesiog visada galvojau, kad bažnyčios chore gieda super tikintieji, šiaip įdomu buvo sužinoti, kad ne. Akustika tikrai superinė, aš kartą Bachą turėjau groti vargonais vien tam, kad kaip mokytoja sakė, pajusčiau ką reiškią iš tikrųjų Bachą groti, bet tada kažkas neišėjo, taip gaila buvo.
ar galima dainuoti, jeigu nera tikejimo? man tai nebuvo psalmes aukstinancios Dieva (matyt del to ir sakau dainuoti, o ne giedoti)...man tai buvo ...kaip as sakydavau.."chia mano mylimiausias gabalas..."Dieeeevas aukshtyyybese..." as tiesiog dainavau ir tiek
yra zhodzhiai, yra tikejimas...yra zhodzhiai su tikejimu, yra zhodzhiai be tikejimo. Sutinku visiškai. VIenas dalykas yra tikėjimas, kitas dalykas yra tiesiog dainavimas. Tik man visada atrodydavo, kad kai tiki tuo ką dainuoji, dainavimas tampa visai kitoks, gilesnis ir tikresnis.
taip... man patiko procesas jeigu taip galima ishsireikshti
beje kartais man dar ten patikdavo aplinka..didinga kazkokia..keista..visu garbinama.. nera daugiau tokiu vietu visuomeniniu, tiesa? be abejones kartais ir kunigu zhodzhiai patikdavo, yra juk ir gyvenimishku pamokymu Didinga aplinka? Aš apie tai jau minėjau, įėjus į bažnyčią irgi jaučiu kažką tokio, net nežinau kaip pasakyti, kažkokią ar tai ramybę, ar kažką tokio švelnaus, nežinau. Sakau man atrodo, kad ta vieta maksimaliai išvalyta nuo išorinių dirgiklių ir visokių blogumų. Man tie kunigų žodžiai kartais patinka ne dėl to kad juos pasakė kunigas, o dėl to kad buvo pasakyti protinga mintis, o kartais juokas suima kai skaito iš naujojo testamento (atrodo kad iš ten) ir ten yra tokia vieta....... susikišo (ar tai išsitraukė, dabar jau neatsimenu) kardą iš makšties.
tu gal pasakysi, kad as blogai dariau..kitas to nepasakys
Kodėl turėčiau taip sakyti? Jei eitum ir spjaudytum bažnyčioj, pasakyčiau. Tu nesmerki manęs dėl mano tikėjimo, aš nesmerksiu tavęs. TIk man įdomiai skamba. Man atrodo kad tu tiki bet savotiškai ir taip kaip tau atrodo, lygiai taip ir aš sakau, turiu savo tikėjimo taisykles, tikiu taip kaip aš manau man reikia tikėti.
lygiai taip pat galetum manes paklausti, kodel as visa vaikyste kaime su vetiniais vaikais pas klebona namuose leisdavau, eileraschius sakydavau, daineles dainuodavau, bendraudavom..itin smagu buvo..bet as neturejau tikejimo...tiesiog neturejau, nebuvo iskiepytas, neatsirado neskiepijamas, o suaugus filosofija ir mano i tikejimo puse nepakrypo, nes religijos prigimties suvokimas mano yra matyt kitoks
Man irgi neskiepijo, pati iki visko priėjau. Aš maža būdama kunigui (tada dar buvo tik kunigas) Vasiliauskui barzdą skutau, prisižvengėm tada.
Beje kai aš papasakojau jums, kodėl tikrai žinau kad turėsiu leliuką, tu manęs neišjuokei, nors kaip suprantu galėjai, jei netiki Dievu ar Marija (ar kuo ten net nežinau). Tai aš tau dvigubai už tai dėkinga tada esu.
