sveikutes
pradejau rukyti, turbut kaip ir visi, paskatinta draugu. rukiau 5 metus. kai kada rukymo intensyvumas labai padidedavo (pvz. pakelis per diena). apie neberukyma galvojau bene metus, bet niekaip nesiryzdavau ko nors imtis.
bandziau ir valios pastangomis mesti, bet viskas nueidavo veltui jau po kokio menesio arba per koki nors pasisedejima su draugais
labai daug domejausi apie rukanciu sveikata, rukymo zala ir t.t. domejausi, kaip zmones jauciasi, kai nustoja rukyti.
tai dariau kol pradejau isisamoninti, kad rukymas, tai jokia nauda, o zala paciai sau. jau buvau besiryztanti neberukyti, kai viena kolege papasakojo apie "stebuklinga" knyga

is bendro isprusimo ir smalsumo perskaiciau ta knyga. kai kur atsispindejo ir mano mintys

bet kai kur ir per daug drastiskai buvo parasyta. taciau rezultatas buvo. ta knyga - tarsi patvirtinimas, kad gera linkme mastau ir tik paskatino mane imtis kokiu nors veiksmu.
rezultatas: rugsejo menesi bus metai kai visiskai neberukau. dabar mane apima toks jausmas, kad as visa laika buvau nerukanti
vyras teberuko. jam nepadejo ta knyga. ir as zinau kodel. ogi todel, kad jis nesuvokia rukymo zalos ir net nenori to suvokti.
jeigu rukot ir jauciat, kad jums to reikia, tai nenustokit. bet pradekit dometis, skaityti ir analizuoti. per kiek laiko ateis ir suvokimas