mano mažiukui tik 3metai 5 mėn.bet dar bijočiau išleisti viena į kiemą.juk jis dar toks mažas, tik 3 metukai.
Maniskis jau didelis, greit 7m., pats neina. Buvo kelis kart isejes, bet ilgai neuztruko. Vyras vis bara, kad bailys auga, o as nenoriu spausti, kai pats isidrasins, tai ir prades eiti. Dar be to neaiskus tie kiemo vaikai, buna, kad ir sutemus dar vis i krepsi meto, tai ka tevai galvoja 
Mano dukrytei 5 metukai, bet vienos neišleidžiu. Gyvename Vilniuje prie labai judrios Švitrigailos gatvės, mūsų namas neturi kiemo su vaikų žaidimo aikštele (kieme tik statomi automobiliai). Todėl tenka pastoviai lydėti vaiką į lauką, nors dukrytė labai savarankiška ir galėtų pati eiti į kiemą
Maniskei 4 metukai ir nuo sios savaites pradejo viena eiti i lauka. Mes gyvenam mazame miestelyje salia mokyklos stadijonas tai ten ji ir buna 
Pirma zingsni padare mano mama, kai vaikai pas ja sveciavosi. Tai ir as kartais kol sveciuose pas ja isleidziu kad ramiai apsitvarkyti galeciau ar valgyti padaryti. Bet leidziu tik su vyresnele, mazu vienu dar nedristu leisti. Ir tai vis per langa pastebiu ka veikia ir ar dar kieme.
Na mamos 
aš ne viską perskaičiau, bet kiek perskaičiau, tai nei vienos mamos nemačiau, kuri būtų sakiusi, kad aš savo trimetį leidžiu vieną į lauką. Pasijutau bloga mama 
Bet mūsų istorija prasidėjo taip. Vaikas labai mėgsta lauką, vos ryte prabudęs iškart prašosi, prašo jis į lauką ir 10 vakaro
bet aišku, aš rūpestinga mama ir į lauką neleidau vieno 
juk jis dar mažas. Tačiau kai jis būdavo pas uošvius jį į lauką išleisdavo vieną, kai dar net neturėjo trijų metukų (na buvo 2 m 10 mėn) ir langai ne į kiemą Suprantama jie man nieko nesakydavo, kol vieną kartą sugalvoję su vyru netikėtai užsukti į svečius radom vaiką lauke. Aš paniškai akim pradėjau ieškot kur mano anyta, bet radom juos abu ramiai sėdinčius prieš teliką Tada aš labai supykau, bet ji man atrėžė, kad ji vieną jį į lauką leidžia jau pora mėn., bet man baisiausia buvo tai kad net langų nėra į tą pusę, o ji - jei jis ko nori pareina namo. Na taip, pareina, bet kiek pavojų tyko lauke 
Na, vienu žodžiu jie gyvena atsipūte, jei kas tai atrėžia - ir kas jam atsitiks, nieko jam neatsitiks ir pan. Na, protingas tas mano vaikiukas, bet kai pagalvoji juk taip daug visko nuo jo nepriklauso.
Taigi, kai suėjo trys metukai pradėjau leisti savo atžalėlę vieną į lauką. Ignukas turi mažesnį broliuką ir jis miega tris kartus per dieną, o dar ilgai čia mes sirgom ir dar mamai virtuvėje daug laiko reikėdavo praleisti, na nebuvo tiek laiko, kiek jis norėjo
Taigi, aišku, aš per langą galvą iškišu kas 10 sekundžių ir jis būna tik prie laiptinės palei langą. Bet kai aš matau koks jis laimingas 
ir labai jau nori būti savarankiškas kai lauke būna vaikų tai man dar labiau jį reik prižiūrėt, tada ant širdies neramu, nes jie jau didesni(7 -9 metų) ir bėgioja visur kur nori, o mano mažius lekia paskui
Tai va taip po truputį po truputį vis išleidžiam vieną
Beje, prieš leisdama vieną į lauką, apsiklausinėjau draugių, pažystamų, giminių, kaimynų nuo kokio amžiaus pradėjo leisti vaikus vienus į lauką ir nustebau, jog buvo tokių kurie jau nuo 2,5 m išleisdavo vienus. Klausiu - ar nebaisu? O ko - sako - juk aš per langą matau. Daugiausiai atsakymų sulaukiau jog nuo trijų, buvo ir nuo 5 m. bet kad 6 ar 7 m. dar vienų neleidžia tai tikrai nebuvo, o apklausiau ne 5 ir ne 10 žmonių. Dar sužinojau, kad kiti tėvai savo 4 -5 m vaikams leidžia vieniems pareiti iš darželio Bet galvoju viena sau: negi ten tom auklytojom nerūpi su kuo tas vaikas išeina juk jei kas atsitiktų, taigi jom šakės
aš ne viską perskaičiau, bet kiek perskaičiau, tai nei vienos mamos nemačiau, kuri būtų sakiusi, kad aš savo trimetį leidžiu vieną į lauką. Pasijutau bloga mama Bet mūsų istorija prasidėjo taip. Vaikas labai mėgsta lauką, vos ryte prabudęs iškart prašosi, prašo jis į lauką ir 10 vakaro
bet aišku, aš rūpestinga mama ir į lauką neleidau vieno juk jis dar mažas. Tačiau kai jis būdavo pas uošvius jį į lauką išleisdavo vieną, kai dar net neturėjo trijų metukų (na buvo 2 m 10 mėn) ir langai ne į kiemą Suprantama jie man nieko nesakydavo, kol vieną kartą sugalvoję su vyru netikėtai užsukti į svečius radom vaiką lauke. Aš paniškai akim pradėjau ieškot kur mano anyta, bet radom juos abu ramiai sėdinčius prieš teliką Tada aš labai supykau, bet ji man atrėžė, kad ji vieną jį į lauką leidžia jau pora mėn., bet man baisiausia buvo tai kad net langų nėra į tą pusę, o ji - jei jis ko nori pareina namo. Na taip, pareina, bet kiek pavojų tyko lauke Na, vienu žodžiu jie gyvena atsipūte, jei kas tai atrėžia - ir kas jam atsitiks, nieko jam neatsitiks ir pan. Na, protingas tas mano vaikiukas, bet kai pagalvoji juk taip daug visko nuo jo nepriklauso.Taigi, kai suėjo trys metukai pradėjau leisti savo atžalėlę vieną į lauką. Ignukas turi mažesnį broliuką ir jis miega tris kartus per dieną, o dar ilgai čia mes sirgom ir dar mamai virtuvėje daug laiko reikėdavo praleisti, na nebuvo tiek laiko, kiek jis norėjo
Taigi, aišku, aš per langą galvą iškišu kas 10 sekundžių ir jis būna tik prie laiptinės palei langą. Bet kai aš matau koks jis laimingas ir labai jau nori būti savarankiškas kai lauke būna vaikų tai man dar labiau jį reik prižiūrėt, tada ant širdies neramu, nes jie jau didesni(7 -9 metų) ir bėgioja visur kur nori, o mano mažius lekia paskui Tai va taip po truputį po truputį vis išleidžiam vieną
Beje, prieš leisdama vieną į lauką, apsiklausinėjau draugių, pažystamų, giminių, kaimynų nuo kokio amžiaus pradėjo leisti vaikus vienus į lauką ir nustebau, jog buvo tokių kurie jau nuo 2,5 m išleisdavo vienus. Klausiu - ar nebaisu? O ko - sako - juk aš per langą matau. Daugiausiai atsakymų sulaukiau jog nuo trijų, buvo ir nuo 5 m. bet kad 6 ar 7 m. dar vienų neleidžia tai tikrai nebuvo, o apklausiau ne 5 ir ne 10 žmonių. Dar sužinojau, kad kiti tėvai savo 4 -5 m vaikams leidžia vieniems pareiti iš darželio
Bet galvoju viena sau: negi ten tom auklytojom nerūpi su kuo tas vaikas išeina juk jei kas atsitiktų, taigi jom šakės
Žiūrint- kokiam kieme vaikas būna. Pas močiutę kieme vaikai vieni nuo 4 m.būna, o daugiaaukščio kieme- gal nuo kokios pirmos klasės leisdavau...Kad anksčiau ir patys nenorėjo...
Mes gyvenam Kėdainiuose, daugiabutyje, aplink mūsų namą yra daug pievos, pro mūsų namus nevažiuoja mažinos, į kiemą įsuka tik mūsų namo mašinos, tai mūsų kiemas tarsi uždaras. Taigi mes saviškį vieną į lauką pradėjom leisti 3,5 m. Kaimynai turi panašaus amžiaus vaikų, su kuriais mūsiškis bendrauja ir lauke kartu žaidžia. Mums dar pavyksta susitarti, kad iš kiemo tolyn neklaidžiotų, pro buto langus visuomet matom, kur jis yra. Mėgsta važinėtis dviračiu, dieną kiemas beveik tuščias, mašinų nėra, žmonės dirba. Tai vaikai važinėjasi dviratukais. Mūsiškiui labai patinka būti lauke, jį sunku išlaikyti kambaryje, nes kieme draugai. Mes sakom, kad jis "laukinukas".
Ir dabar zyzia kaip jis nori į lauką, nes pro langą pamatė draugų.
Ir dabar zyzia kaip jis nori į lauką, nes pro langą pamatė draugų.
Savo 6 meti suneli tik si pavasari pradejau viena leisti i lauka, ir tai kai pati neesu lauke, kai vaikstau su kudikiu tai ir jis prie musu prisijungia 
Vistiek man ramiau kai su manim arba man matant buna, nes deja musu kieme ne kokia kompanija susirenka
Vistiek man ramiau kai su manim arba man matant buna, nes deja musu kieme ne kokia kompanija susirenka
Sveikos as tai savo dukryte leidziu viena nuo kokiu 4m. pradzioj leisdavau tik kieme buti o dabar ir i parduotuve ir i stadiona nubega netoli namu bet gatve yra . Visada liepiu pasisakyti kur beeitu bet kai jos nematau vistiek nekaip jauciuosi juolab kad pries kelias dienas buvom ligoninej atsidurusios pasirodo buvo apsinuodijusi vaistais nors namie negalejo paiimti jokiu vaistu tai galvoju kad lauke kazkas uzvaisino bet pati nieko nepasakoja tai dabar vel leidziu tik kieme buti baisu kazkaip tuo labiau kad ji labai judri ir visur lipa ir visokiu naujoviu iesko tai turejom ir luziu ir smegenu sutrenkimu bet juk nelaikysi vaiko namie uzdarytuo tuo labiau kai jos bendraamziai ir dar mazesni siuacia kieme kad net dumai ruksta ir ji verziasi i lauka labai
Sveikos. As manau, kad nuo kada leist i kiema, labai priklauso ir nuo paties kiemo. Kai gyvenom mazam miestely, daugiabucio kiemas buvo beveik uzdaras, jame buvo nuostabi pievele, svari smelio deze, visas kiemas matesi per virtuves ir miegamojo langus, tuomet sunu leisdavau i kiema dar nesulaukusi treju metu. Gyvenom antram aukste, po mumis daugiavaike seima, kurios vyresni vaikuciai labai globodavo musiski. Visi zmones zinojo kuris kieno vaikas, todel jei pamatydavo kazkuri nuklydus (aciu dievui mums taip neatsitiko) iskart atvesdavo namo. Sunui buvom prisake neit toliau nei smelio deze ir jis musu klausydavo. Paskui persikraustem i kita miesta ir ejimas i lauka vienam atsidejo beveik dviems metams. Tik siu metu pavasari as pirma kart, ir tai su drebancia sirdim vel ji isleidau i kiema viena. Priezastis - kieme nera vaiku aiksteles, ten stovi masinos, yra parduotuves kiemas, kur atvaziuoja "furos". Mokyklos stadionas, kuriame zaidzia namo vaikai, yra siek tiek toliau, per kambario langa ji galima pamayt tik gerokai iskisus galva. Todel isleidau sunu tik tada, kai jau isitikinau, kad jis suvokia kodel negalima begt i gatve, kai ismokinau jog negalima sneket su nepazistamaisiais, kad negalima valgyt saldainiu ir kt dalyku is svetimu zmoniu ir vaiku ir pan. Dabar jau siek tiek ramiau. Bet ir tai begioju prie lango kas 3 minutes ir kaisioju galva, visu kaimyniu - pletkininkiu dziaugsmui 
