Savas ir "svetimas"(paimtas) vaikas

O tu vaikus kaip suprantu mažiukus paėmei prieš 8 m. tai berniukui metukai tik buvo, o mergaitei tik 4 m. ar taip.

Aš irgi taip supratau, kad ne šiais ar praeitais m pasiimti... Tai vadinas, jie nemažai laiko buvo auklėjami tiesiog šeimoj. Šiuo atveju geriausia išeitis būtų - psichologas. Gal priimti vaikai jautėsi ignoruojami, gal pastoviai užtarėt tik savo vaiką, jie jautėsi nuskriausti, todėl jie ir prieštarauja visoms taisyklėms, kad tik atkreiptų į save dėmesį.... sunku pasakyt, negalint stebėt nors kelias d iš šalies jūsų šeimos.

Na aš kadangi pasiėmiau mažiukę 3 m., tai galvoju, kad po 8 m. tai tikriausiai reiks save kaltinti jei kažkas bus blogai. Bet kita vertus yra išimčių, ir reiktų suprasti kaip sunku kai šeimoje yra nesutarimų, tuo labiau, kad šeimoje auga du savo kraujo vaikai, gal jie kaip tik sudaro tyčinį pykčio frontą prie biologinį jų sūnų. Na nežinau. Tik manau vaikai kartais gali būti labai priešiški ir žiaurūs, kad ir kiek juos šildytum.
Jei būtų paimti tik kokie metai tokie dideli vaikai, tai drąsiai galėčiau teigti, kad nesijaustų žmonės kalti, nes jau daug žalos pridaryta buvo iki jų.

labai uzjauciu globeja, nes matyt praleistos visos galimybes ar bent jau isnaudotos.Lietuvos VTAT buvo ir liks bejege tokiose sitacijose.Taciau manau,-savi vaikai neturi kenteti tik surupuzeti tai irgi negalima daleisti,nes riba labai plona,arba vieni arba kiti i savo puse tempia.Net savi vaikai tarpusavy konkuruoja,tad jei seimoje daugiau nei vienas vaikas- nesvarbu savas ar svetimas panasiu problemu neisvengsi.Mane gelbsti tai ,kad turiu viena ir savo dukra, taip kad pas mus mergaitems pirmenybe,ja tik saugau nuo surupuzejimo ir viskas.O globotinis maziausias,tai turi klausyt didziuju, nu tie kartasi ir rupuzteli,bet tuoj gauna nuo manes

Vaikai paimti pries 8 metus,kai maziukui buvo vos metukai,auginame juos niekuom neiskirdami nuo saviskio,visada sakome ,kad esame viena seima,kad visi broliai ir sese,bet didzioji as net nezinau kaip paaiskinti,yra intrigante,jei gauna kuris is berniuku gimtadienio dovana,butinai nutaikiusi proga sulauzys ta daikta,ji skriaudzia net savo tikraji broli,bet jei uz tai ja subari,broli stengiasi sukurstyti pries mus ir pries musu sunu.Tas vaikas taip ir plaukioja tarp musu ir tarp savo seses.Jei ka stengiames graziai isaiskinti ,ji uzsideda nebylia kauke,negirdi,ziuri i visa tai su pasaipa.Ojei ateina i namus koks draugu berniukas,tai neriasi is kailio ,greitai keicia rubus ,tiek pradeda triuksmauti,kad nebeimanoma ko nors pasakyti,visas demesys i ji.Nezinau,gal as nebemoku aukleti vaiku ,gal esu isvargusi,bet kaip ir kazkas cia sake,gal kita gali sildyti kiek tik nori,viskas veltui.

Tiesa ,vakar turejom sveciu,musu mergina pradejo kambaryje garsiai gadinti ora ir juoktis ,nu net geda pasakoti ,nieks namuose taip nesielgia,as ga;lvoju ,kad jau cia pyktybiskai elgiasi.

Paprastai pasakius cia yra kova uz buvi ir dar jauciasi pati nepilnaverte,uztat ir issidirbineja.Nezinau situacijos,bet daznai globejai buna niekuo deti,pats faktas,kad yra globotine,jai kelia nepilnavertiskumo kompleksa.Zinau,daug kas su manim nesutiks,bet kai yra savu biologiniu vaiku panasaus amziaus yra sunku visiems.As net negalvojau globoti,kol nepaaugo savi vaikai,nes globojamiems vaikams reikia daugiau demesio ir laiko.Aisku,cia yra didelis pliusas del amziaus.Uzjauciu jus ,kiek patyriau ir girdejau tokiu situaciju, niekam nepasiguosi,nes pas dauguma bus tokia mintis:galit neaaiskinti,situacija seimoje bloga,o globotiniai yra yra skriaudziami ir isskiriami Ir tu gali kalbeti,guosti(tik kartais neaisku del ko)-kaip zirniai i siena.Psihologe.. o jei papulsit pas tokia,kuri pvz.jei vaikas nebenori eiti i mokykla,sako:jus jo neverskite,vaikas turi tureti pasirinkimo laisve 12-kos metu
Papildyta:
[quote=asara3,2008 03 18, 21:38]
Labas globejos ,mamos seniai skaitau jusu skyreli bet tik dabar sugalvojau cia prisijungti.Net nezinau kaip issakyti savo nerima,zinau daugelis mane gal net pasmerksite,bet tyleti nebegaliu.Pries 8 m pasiemiau du vaikus is vaiku namu mergaitei 13 metu ,berniukui 9,pati turiu 11 metu sunu,stengiausi auginti visus vienodai,bet brolis su sese ,visada stengiausi nuskriausti pazeminti mano sunu,abu labai prastai mokosi,prisigaude visokiu blogu zodziu is kitu vaiku,mokykloje teko ne karta del mergaites poelgiu raudonuoti,vyras jau pritruko kantribes,prasidejo seimoje barniai siulo grazinti vaikus atgal.pati esu labai pasimetusi ,gaila tu vaiku,bet kas bus toliau,jei jie jau dabar tokie.Stengemes ne karta graziai su jais kalbeti,tik tam kartui,per viena ausi ieina per kita iseina,vaiku teisese patarino irgi negaunu,ten uzstoja tik vaikus prikisa musu nemokejima su jais elgtis.Is anksto dekoju uz bet kokia nuomone.
[/quote
Kelios VTAT darbuotojos globoja vaikus?Gal viena is 500 Ka jos gali patarti?Kiek zinau situaciju,kai dar paklausia:kam jums ta globa,norit 500?Na,manes taip paklause O kai susiduriau su sunkumais,manes paklause:o kam jus emetes sita vaika globoti?
Uzjauciu jus,negana to,kad kenkia jusu seimai,dar juk paauglystes problemos

Na tavo situacija labai jau kebli, užjaučiu tikrai, bet del šio poelgio pasakysiu savo nuomone.Manau mergaite tyčia tave pravokuoja, supranta, kad tokiu atveju iš gėdos nori skradžiai žemėn sulyst, bet tai ne tavo, tai jos negražus poelgis, paprasčiausiai gali ramiu balsu svečiu atsiprašyt, kad ji tokia neišauklėta, paminėti, kad tikiesi, kad išaugusi iš kvailo vaikiško amžiaus taip nebesielgs (ji turėtu viską girdėti) ir nebekreipti dėmesio Gadindama orą ji bando sugėdinti tave, kai nebematys, kad dėl to sielojiesi, tai sugėdins ją pačia manau. Arba pareikalauk išeiti iš kambario, nes jums nemalonu su ja būti kai ji taip daro.Kai pravokuodama nebesulauks norimo rezultato-dėmesio, nebebus tikslo provokuoti.

Tai vaikas jau toks yra. Sudėtinga. Mes kažkada irgi galvojom įvaikinti ir sūnaus sesę (tarkim, jei pagimdutų ir paliktų, juk būna taip). Berniuko kažkodėl iš anksto bijojau.. Nežinau kodėl. Kažkaip buvo pojūtis, kad du vaikinai gali sudaryti stiprų tandemą.

Man rodos, kad ar biologinėse, ar globėjų, įvaikinusių šeimose nutinka panašių dalykų. Aš su tuo taip pat susiduriu. Kai vaikai sudaro tandemą prieš tėvus. Bet tai nėra itin stipriai išreikšti dalykai.

Vaikas vaikui nelygu.. Su sūnum geriau susišneku. Dukra jau didelė. Jei pajausdavau, kad vyksta kokie dalykėliai man už nugaros - iš karto kalbėdavausi. Neleidžiu jai mokinti sūnaus meluoti. Bet vis vien išlenda... Ir aš pamatau,. kad mažius pasimeta, nes jis nemoka meluoti. Aš nepykstu už jokią tiesą. Tik už melą. Keisčiausia, kad, nors ir tai žinodama, ji vis vien kartais meluoja.. Ir sudėtinga su ja aiškintis. Tokia jau yra. Mokykloje didelių problemų nebuvo. Jei pabėgdavo iš pamokų - pati pasakydavo, gal, kad aš vis vien sužinodavau ir ji žinojo, kad sužinosiu.

Pavyzdžiui, aš pati savo mamai tarsi daugiau padedu, nei mano brolis. Ir aš, ir mano vyras... Bėdoj tik į mane remiasi. Esam šalia. O mano brolis - jai "pasaulio bamba" kaip mes sakom. Su juo nedrįsta pyktis... Man viską iškrauna. Su sūnumis mamų santykiai yra kitokie. Nežinau kiek tai dėsninga, bet jau kuris laikas panašias situacijas vis tenka išgirsti.

Gal tai tik toks laikotarpis? Na, sunkus metas ir tiek. Kai kurių dukters paauglystėje iškrėstų dalykų nenoriu net prisiminti. Tačiau dabar ji mokosi dviejose mokymo institucijose, dirba su nekilnojamuoju turtu. O jai tik 19!! Еikrai, viskas labai gerai. Тa, problemų turim... meilės ir mokslų pirmenybės klausimai ir pan...

O man pasisekė bendrauti su VTAT tarnybomis. Su trim bendavau - ir kuo puikiausi santykiai, požiūris ir pan. Kaip tik mūsų darbuotoja sakydavo - kas tie 500??? vaikui šitiek reikia!!! Čia priklausomai nuo žmogaus. Gaila, kad kai kur dirba tokie švelniai tariant, siauro mąstymo žmonės. Bet jų visur yra.

As irgi labai pykstu uz mela labai...Gal truputi cia ir mano beda daugeliui vaiku melas buvo isgyvenimo dalis,ka jie mate?Apgavystes,girtuoklystes ir mela...Nekalbu apie tuos atvejus ,kai i musu seima patekdavo kokios nors seimynines nelaimes atveju,labai skiriasi vaikai..Nepykstu uz vaikiskas isdaigas,bet baru ir mokau,nes kas daugiau pamokys?
O runktyniavimo ,aisku,visose seimose buna,bet tikrai,iskyrus laaaabai retus atvejus,ne toks ziaurus.. Bet visokiu ir globotiniu buna,oi ,visokiu...Buna ir geranorisku,tikrai geru vaiku.Nepasiseke ASARAI..Na,uzaugins mergaite,bet nuoskaidos liks..Esu girdejus,net ivaikintas,vienturtis vaikas sake:o kas jos prase?Masinos tai man neturi uz ka nupirkti..

[quote=Paragintoji,2008 03 25, 23:54]
Tai vaikas jau toks yra. Sudėtinga. Mes kažkada irgi galvojom įvaikinti ir sūnaus sesę (tarkim, jei pagimdutų ir paliktų, juk būna taip). Berniuko kažkodėl iš anksto bijojau.. Nežinau kodėl. Kažkaip buvo pojūtis, kad du vaikinai gali sudaryti stiprų tandemą.

Nežinau, galnereikia to bijoti. Tiesą pasakius pirmą kartą tokią baimę girdžiu. Kažkaip niekada nesusimastydavau jog vaikai sudarys labai stiprų tandemą prieš mane, ar sesę. Kažkaip visada stengiausi pati, kad vaikai palaikytų vieni kitus, kad tarp jų ryšys būtų artimas, na galų gale kai vieną nuskalpuoji, paprastai pasakai kitam- nu tupaguosk jį, suprask. Bet kažkaip niekada nieko prieš mus ir neatsisuko. Man yra labiau svarbu, kad išliktų tarp vaikų tas ryšys ir mums išėjus su visam..., gal dėl to, kad su vyriausia sese nebuvo to ryšio , o man jis buvo svarbus. Dabar jis aišku jau yra, ir stiprus sakyčiau.
Kai supykdavo tėvai ant sesės visada palaikydavau sesę. Jei jau ne garsiai- tai visa širdim ir tyliai. Tikriausia kad todėl, jog vaikai į tėvus žiūri vaikų akim, ir požiūris yra panašus į vairias gyvenimo situacijas.
Už melą pykstu ir aš, na maniškis ir nemeluoja- ateina ir sako- labai nenoriu to sakyt, bet mamai viską sakyti reikia- ir pasako . Didesni sesės visaip būdavo- va tie kurie augo labai sunkioj, nesaugioj aplinkoj- tie meluodavo daug, o ttas paskutinysis- ne. Jis nieko ir nepamena iš tos aplinkos, nei tėvo, nei smurto, o ir augo jis daugiau pas mane nei šeimoje.Tai to smurto kaip ir nebuvo.
Tas vaikų melas yra labai sudėtingas dalykas

[quote=alfija,2008 03 26, 17:27]
[quote=Paragintoji,2008 03 25, 23:54]
Tai vaikas jau toks yra. Sudėtinga. Mes kažkada irgi galvojom įvaikinti ir sūnaus sesę (tarkim, jei pagimdutų ir paliktų, juk būna taip). Berniuko kažkodėl iš anksto bijojau.. Nežinau kodėl. Kažkaip buvo pojūtis, kad du vaikinai gali sudaryti stiprų tandemą.

Nežinau, galnereikia to bijoti. Tiesą pasakius pirmą kartą tokią baimę girdžiu. Kažkaip niekada nesusimastydavau jog vaikai sudarys labai stiprų tandemą prieš mane, ar sesę. Kažkaip visada stengiausi pati, kad vaikai palaikytų vieni kitus, kad tarp jų ryšys būtų artimas, na galų gale kai vieną nuskalpuoji, paprastai pasakai kitam- nu tupaguosk jį, suprask. Bet kažkaip niekada nieko prieš mus ir neatsisuko. Man yra labiau svarbu, kad išliktų tarp vaikų tas ryšys ir mums išėjus su visam..., gal dėl to, kad su vyriausia sese nebuvo to ryšio , o man jis buvo svarbus. Dabar jis aišku jau yra, ir stiprus sakyčiau.
Kai supykdavo tėvai ant sesės visada palaikydavau sesę. Jei jau ne garsiai- tai visa širdim ir tyliai. Tikriausia kad todėl, jog vaikai į tėvus žiūri vaikų akim, ir požiūris yra panašus į vairias gyvenimo situacijas.
Už melą pykstu ir aš, na maniškis ir nemeluoja- ateina ir sako- labai nenoriu to sakyt, bet mamai viską sakyti reikia- ir pasako . Didesni sesės visaip būdavo- va tie kurie augo labai sunkioj, nesaugioj aplinkoj- tie meluodavo daug, o ttas paskutinysis- ne. Jis nieko ir nepamena iš tos aplinkos, nei tėvo, nei smurto, o ir augo jis daugiau pas mane nei šeimoje.Tai to smurto kaip ir nebuvo.
Tas vaikų melas yra labai sudėtingas dalykas
[/quote]

Žinai, aš pasidalinau tam tikrais nuogąstavimais, kurie buvo prieš 11 metų. Bet baimių tiesą sakant, nebuvo. Pamąstymai ir tiek.

Kai kalbamės apie vaikų poelgius - su vyru esam vieningi. Nėra taip, kad vienas blogas kitas geras. Mes tiesiog kitaip negalim. Jei per smarkiai kuris pakeliam balsą, tik vieni apie tai pasikalbam. Manau ir matau, kad vaikas jaučiasi saugus, kai sutaria tėvai, kai jie nesiblaško ir nesibara tarpusavyje, kai manipuliacijoms jausmais nėra jokio tarpelio palikta...

Kai jie susibardavo tarpusavyje (vaikai) - aš gindavau vyresnę. Nes mačiau, kaip mano mažas brolis naudodavosi savo pozicija "man viskas galima, nes aš mažas ir durnas" ir matau, kaip lygiai taip pat taip elgiasi draugės sūnus. Nes aš vis gaudavau bart už jį... Tėvų žodžiai: "Och, tu, mažytė matai"... - tebeskamba man iki šiol. Bet vis gindama didžiąją sulaukiau kito lazdos galo. Niekuo skųstis negaliu, bet santykių tvirtumas šeimoje - didelio darbo ir tolerancijos, ir pakantumo požymis.

Vaikų melas yra sudėtingas dalykas. Tikrai, jis labai priklauso nuo pažeistumo. Sūnus buvo kūdikutis, kai įsivaikinom. Dukra - trijų metų... Ir dar. vaikas vaikui visiškai nelygu. Kaip ir žmogus žmogui.

aš gal ne taip išsireiškiau- kai kokį vaiką nuskalpuoju, tai kitam patariu jį paguosti. O su sese mes žinoma vieningos, jei jau viena nubaudė , tai kita neguodžia . Tarppusavyje , kai nieks negirdi galim ir nesutikti tuo ar anuo klausimu- bet vaikams girdint nediskutuojam.