Negaliu pamiršti buvusio...

Na mano situacija gal ne visai atitinka tema bet...draugystes pradzioje su mano dabartiniu draugu mano kely pasipainiojo dar vienas-toks pat geras,nuosirdus bei demesingas zmogus kokio lyg siol nebuvau sutikusi... Galima sakyti atsiduriau kryzkeleje ir supratau kad ir kuri pasirinksiu-minciu''kaip galejo buti jei''niekad taip ir neatsikratysiu... tad galima sakyti ilgai zaidziau ju bei savo jausmais kol susidurus akis i aki visiems trims- nubegau pas senaji savo berniuka...nzn lyg siolei ar protas man taip liepe pasielgti,ar sirdis...bet mintys neduoda ramybes koks mano gyvenimas butu dabar jei... taciau nesigailiu nes turiu zmoguti kuris mane lb lb myli ir jis man yra lb brangus... Taciau ano berniuko zodziai''tu pasigailesi kad taip pasirinkai, bet jau bus per velu...''man daznai skamba galvoje... na gal supratot mano istorija...

Skaitau cia visu Jusu pasisakymus ir verkt norisi. Draugavau su vaikinu 5 metus. Gyvenom kartu. Ruosemes keltis i nauja buta. Kaip ir visoms poroms pasitaikydavo blogu ir geru dienu. Bet viena diena jis pasake, kad reikia skirtis. Jo motyvas - nesutampa charakteriai. As manau, kad 5 metu nereikia, kad tai suprastum. Sako, kad jausmai atsalo per paskutinius menesius. Jau praejo 6 menesiai. Jis neturi merginos. Nors kaip pats sake, noretu vel rimtu santykiu. O as visa laika kankinuosi. Esu viena ir nezinau, kaip isbristi is to liudesio. Dirbu labai daug, dar baigineju magistro darba, bet kiekviena diena prasideda ir baigiasi tik mintimis apie ji.
Kaip manot, ar imanoma dar bandyti ji susigrazinti? Jauciu, kad nenoriu jo paleisti, nes mylejau (o gal ir tebemyliu) labai stipriai. O gal geriausia pasinaudoti situacija "paleistas paukstis visada sugrizta". Visi mano draugai liko sostineje. Klaipedoje yra tik keli pazystami, kurie yra ir jo draugai. Todel pasiulymai susitikti su draugais ir sauniai leisti laika, nelabai man galioja
Visada maniau, kad savo problemas galiu ispresti viena. Deja, dabar jau reikia patarimo...

norėjau eit pietaut...bet neišėjau...skaičiau viską ir
o siaube kaip man viskas pažystama....norėčiau pasipasakot bet bijau...išgyvenu tą patį....su juo išdraugavom 2 su puse metų, jau praėjo 2 metai kaip mes nekartu... bet negaliu jo pamiršti...dabar gyvenu su kitu...o mano turi draugę, ji l.jaunutė, jam 26 jai turbūt 18-ka, kartu jie beveik metai...ir tik prieš kelias dienas iš jo brolio sužinojau kad jis laimingas...širdis plyšta....bet nieko nepakeisi....su juo buvau laimingiausia moteris žemėje...viens kitam prisiekinėjom amžiną meilę...iš kurios liko tik pelenai...niekad nemaniau kad gyvensiu su nemylimu žmogum...ir kad širdi taip ilgai nešiosiuos jausmą kitam...net vardai abiejų vienodi...bet to ką išgyvenau su buvusiu niekada neptirsiu su dabartiniu....suprantu visas moterytes ir l.užjaučiu...graudu kad tiek nelaimingų širdelių...

Niu mano istorija su ex tai vis tebesitesia. Vakar buvo mano gimtadienis ir jis atveze geliu ir albuma, kuriame musu abieju nuotraukos ir parase grazius zodzius. Man taip suspaude sirdi. Mes issiskyre jau 4 menesiai. Susipykom, nes man netiko jo poziuris i moteris. kazkaip labai jis turejo toki paniekinanti poziuri. As to negalejau pakesti. bet tokiu dovanu ir tokios jo sirdies tikrai nesitikejau.Kazkaip pradejau gruzinti save del to, kad nemaciau jo tikro - nemaciau kad jo tie priekaistai tik parodo jo vaikiskuma. budavo taip, kad mes sedejom apsikabine ir galvodavom, ka daryti...kaip pataisyti musu santykius. mes net pas psichologa norejom eiti. mes vienas kitam buvom labai svarbus.
be to as turejau ir vis dar turiu liga, kuria mano draugui buvo labai sunku priimti. sunku ir man paciai. man skaudziausia buvo tai, kad jo akyse kritau labai skaudziai - as negalejau dirbti, meciau mokslus. As tiesiog NEGALEJAU, o jis to nesuprato. Galvojo, kad as esu silpna, bevale, nemastanti. O as juk viska supratau, bet sirgau. Vienu zodziu skaudi istorija, bet bent jau dabar turiu patirties kaip kitiems zmonems yra sunku tave priimti su tam tikrais trukumais.
Dabar kai rasau tai jauciuosi gana blogai. keista, bet atrode kad budama salia kito zmogaus tureciau jaustis geriau, tarsi palaikoma. Taciau tik issiskyrusi su savo vaikinu, as pradejau kapstytis is tos duobes. Mano draugas tarsi man labai padedavo kovoti su mano liga (atversiu kortas - depresija), taciau kartu ir savo nuomone ir savo grieztu poziuriu i mane jis man labai stipriai visus isgyvenimus pagilino.
Taciau nepaisant visko, as manau jog ji myliu. Vat tep gyvenime buna

aš su savo buvusia meilė pradraugavau 8 metus,pradėjom draugauti nuo 13 metu,jisai už mane vyresnis metais.lankem ta pati mokyklą.aš jam buvau pirmoji ir jisai man,vienas kita labai mylėjom,nekur vienas be kito neeidavom.poziuris į ištykimybė buvo toks pats.kai man buvo beveik 20 metu jisai man pasipiršo,bet aš pastebėjau,kad kažkas ne taip,jisai kažkoks tai buvo liudnas.Jisai ruošesi per naujus metus paprašyti rankos pas mano tėvus,bet prieš naujus jisai atvažiavo ir pasakė,kad viskas baigta,net nepaiškino kodėl.kaip supratau vėliau mūsų požiuris į esminius gyvenimo dalykus skyresi;jisai norėjo vaikų o aš jų pakesti negaliu,dar jo tėvai buvo prieš mane.
dabar praėjo 7 metai kai aš jau nesujo,turiu vyrą,su kurio jau 5 metai,bet negaliu pamiršti savo buvusi,kai ji susapnoju visa diena buna sugadinta,vyra ar myliu pati gerai nezinau,atrodo,kad ir myliu ir ne.kai noriu pasneketi apie tai su graugemis jie manes nesupranta.
mano buvusis kai mes issiskyrem po puse metu surado kita mergina,pradejo su ja draugauti po metu jinai pas ji apsigyveno,tevai jo jam neko nesake,nors jie religingi.pries metus jisai apsizenijo su ja,neseniai sulauke vaika.Jisai mano meile pakeite ant vaiko,vaikas jam svarbiau buvo negu mano meile.

[quote=anželika angelas,2006 05 23, 22:01]
et nepaiškino kodėl.kaip supratau vėliau mūsų požiuris į esminius gyvenimo dalykus skyresi;jisai norėjo vaikų o aš jų pakesti negaliu,dar jo tėvai buvo prieš mane.


Perskaičiau tavo istoriją ir prisiminiau klasiokę, kuri irgi sakydavo, kad nekenčia vaikų, bet dabar turi du vaikučius ir labai juos myli.Galbūt taip galvoji kol jų neturi. O dėl ilgų draugysčių tai manau, kad jos ne į gera.

Man panašiai yra pasakęs žmogus, su kuriuo draugavau kelis metus, kai mes su juo skyrėmės, jis man sakė "na, jei jau taip nori, tai kaip žinai, bet žinok, kad tavęs daugiau taip niekas nemylės taip, kaip aš mylėjau..."
Aš taip pat dažnokai prisimenu tuos žodžius ir galvoju, ar gerai padariau, kad išsiskyriau su juo. Draugavau su kitu žmogumi po kurio laiko, meilė buvo, bet tikrai ne tokia, kokia buvo pirmoji... O ištekėjau už trečio žmogaus, bet su juo nėra tos ugnies, kuri buvo su pirmuoju... Ech... Nors kas žino, kaip būtų buvę, jei būtų buvę
Bet šiaip, aš gal ir negera moteris, kad taip galvoju, nes esu ištekėjusi, ir mano vyras tikrai geras žmogus, bet aš vis dar svajoju, kad kada nors sutiksiu žmogų, su kuriuo bus ta "kibirkštėlė". Juk kaip bebūtų, gyvename tik vieną kartą

Aš savo pirmosios meilės negalėjau pamiršti 15 metų, nors tik matėmės tiek kartų, kad ant pirštų galima suskaičiuoti mūsų pasimatymus. Apie jį galvodavau dažnai, o dabar neseniai aš jį susiradau. Nors kai susitikom po 15 metų mes net nekalbėjome, net nepriėjom vienas prie kito ( nebuvo galimybės pakalbėti, o gal nedrysome). Mes tik žiūrėjome vienas į kitą ir viskas. O po to mes abu vienas kito ieškojome ir mus likimas suvedė vėl. Mes negalime būti kartu, nes turime savo šeimas. Bet per tą pasimatymą, kai susitikome vieni, mes neatsispyrėm mus užvaldžiusiai aistrai. Suprantate apie ką aš čia
Ir aš jo tikrai neužmiršiu visą likusį gyvenimą, žinau tikrai.

Pries 5 kazkur metus turejau laaabai didele meile. Abu turejom tam tikru kliuciu, todel musu santykiai buvo labai aistringi, galvojau myolesiu visa gyvenima ir busim kartu
Ir po metu taip isejo, kad mes issiskyrem (zodziu tikrai muilo opera,) - mane isimylejes kitas visaip stenges mus isskirti, ir karta taip padare, kad mano ta meile eme ir patikejo. Po to bandem suslipdyti, bet nebesusikalbejom. As taip kankinaus, taip kankinaus, blioviau diena nakti, darba praradau, nes buvau zombis, galvojau neisgyvensiu, ko nedariau mamamija, draugai manes nepazino, nevilty skendejau ir nieko nebenorejau. Ir staiga Atsirado dabartinis mano berniuikas. Kokus dar tris menesius lyginau abu, bet po to viskas pasibaige. NULIS emociju man ziurint i ex, ar jo dabartini gyvenima. Buvom susitikie, jis viltingai prasitare, kam mums tiesiog nesiseke, susitikom ne laiku (sakiau, turejau dideliu trukdziu), bet man buvo dzin ant jo zodziu Rimtai. net negaliu patiket O del dabartinio net naktim tranzuodavau iki KLP (kita diena i darba ), pabunu kelias valandas ir vel atgal Buvo ir taip, akd stoviu Kryzkalny ir klausausi kaip ciulba naktiniai paukstukai 3 nakties Vaziuoja pienovezis, paima mane, nuvaziuoju paryciais Zodziu musu meile viska nugalejo, burtai leme (is tikro paskaiciavom kas daugiau uzdirba), kad is Vilniaus i KLP vaziuociau as. Taqip cia ir gyvenu sestadieni buvo 2,5 metu

Nera to blogo. Reikejo man kankintis pusantru metu, kad surasciau savaji

Sory uz of topic noriu Abonentienes paklaust ar sunku buvo pritapti klaipedoj ? nes tai vienas is mano ateities variantu.... nes klaipedoj yra tokis zmogutis... zodziu istorija ilga. as ir del vienos nakties vaziuoju o ryte jau vilniuj bunu

Merginos, jūs tiek ilgai savo ex'us prisimenat... Oj... Baisu darosi Aš jaučiu savąjį irgi prisiminsiu dar N metų. Nors ten ypatingų meilių nebuvo, bet šiaip kažkaip fainai laiką su juo leisdavom. Kai kalbant su juo, jis pasako "mes" kalbėdamas apie savo dabartinę merginą, aš pradedu verkti... O jis irgi nepakenčia mano dabartinio draugo. Na bet mes ne kartu.
Bet jau esu praėjusi tą pragarą, kaip apie kitą ex'ą galvojau kokius metus dieną naktį... Dabar jau užgrūdinta esu ir lengviau iškentėti, bet kartais toks jausmas, kad gyvenimas sugriuvo

Kai paskaiciau, mergaites, ka Jus cia rasote, tai nusiraminau galutinai Ir pas mane buvo labai grazi istorija su man liudna baigtimi Ir klaidu padariau daugybe, bet beveik nieko nesigailiu. Nei asaru, nei skyrybu, nei to, kad ji mylejau labiau nei jis mane. Praejo jau penki metai ir nors laiks nuo laiko prisimenu ji (ypac tada kai buna kokios nors nesekmes) ir sapnuoju, bet nustojau kovoti su savo mintimis ir saves gailetis, kad va jis tai manes neprsisimena... Man to ir nereikia. Siandien galiu nuosirdziai pasakyti, kad labai esu dekinga toms skyryboms, kurios mano gyvenime buvo spyris i "sykine" ir nori nenori as paejau i prieki Kad ir skausmingai, bet i prieki Tad visoms liudincioms ir tikekit, kad viena diena skausmas atlegs, o jus turesit tikrai geros patirties ir ka papsakoti anukams